Nuodėmė I

Mažytis saulės spindulėlis, praslydęs pro plonytę mėlyną užuolaidą, vieną akimirksnį sustojo ant ryškiai žalio kambarinio fikuso lapo, švelniai glamonėdamas ir skelbdamas nakties pabaigą ir kaip žaliaakė viliokė mergaitė, kupina nekalto žavesio, žadėdamas saulėtą ir šiltą sekmadienį. Pažadinęs medelį, spindulėlis nutūpė ant mano skruosto ir sustojo. Keletą sekundžių man pavyko jį ignoruoti, bet spindulėlis, atrodė, nesiruošia trauktis. Kas sekundę jis didėjo, virsdamas į platų šviesos šuorą, ir supratau, kad priešintis yra beviltiška.
Atmerkiau akis. Susirandu suknelę, kurią nerūpestingai ant stalo numetė Marius. Jis miegojo nusiklojęs. Koks jis puikus. Negaliu liautis juo grožėjusis. Plati, lygi krūtinė, kuriai ypatingo žavesio suteikia keletas susiraičiusių plaukelių, raumeningos rankos, plokščias, lygus pilvas. Toliau mano žvilgsnis nuslydo į mane taip jaudinusį visą naktį jo pasididžiavimą. Na tikrai gali juo didžiuotis, pagalvojau ir nusišypsojau. Po audringos naktinės kovos drakonas atrodė sunykęs ir bejėgis. Atrodė, kad nebegali spjaudytis karštais liepsnos sūkuriais. ir ... Perbraukusi ranka per juodus, vešlius plaukus ir trumpu lūpų prisilietimu pakštelėjusi į stiprią, vyrišką, ranką, stryktelėjau iš lovos. Mano ranką sugavo kita ranka .
-Aš tik sekundėlei į dušą, tuoj būsiu, - sušnibždėjau pasilenkusi į ausį. -Koks tu gražus, mm.
-Palauk, neišeik. Noriu rytinio bučkio.
Stiprios rankos neįtikėtinai švelniai mane prisitraukia artyn. Pajuntu jo alsavimą ant savo kaklo ir vos juntamą bučinį. Negaliu atsispirti šitai glamonei. Švelnūs pirštai pasineria į mano plaukus ir vos juntami pirštų prisilietimai virsta velniškai jaudinančiu žaidimu. Karščio banga užlieja mano kūną ir mintyse tik viena mintis – kaip gera, kaip nuostabiai gera. O dieve, negali būti taip gera. Nuodėmė. Kokia saldi gali būti nuodėmė.
-Palik jį, ateik pas mane, -sako Marius, -kiek galime slėptis?
-Man reikia eiti, sakau ir nervingai ieškau rankinuke cigarečių. -Šiandien grįžta jis ir turiu dar galybę darbų.
-Išvirsiu kavos, neišeik dar.
-Šįvakar su juo pakalbėsiu, jei bus su kuo kalbėtis.
-Ne kalbėtis tau reikia, o dėtis daiktus ir ateiti. –Nori, tau padėsiu juos susidėti?
-Pati susidėsiu, šypsausi, -ar tikrai mane myli?
Jo veidu nuslenka saliamoniška šypsena ir ranka glosto mano skruostą. Tikiu juo. Žinau, kad jau laikas žengti lemtingą žingsnį. Bet bijau. Ir Marius tai supranta.
-Aš eisiu su tavimi, - jis tempiasi džinsus.
-Nereikia – jis grįš tik vakare – turiu dar daug laiko. -Iškviesk man taksi. Už poros valandų grįšiu. Pasigaminsime pietus. –Turiu tau naujienų, - šypsausi.
Marius nežino, kad mano kūne jau porą savaičių plaka kita širdelė. Nuodėmės vaisius. Šiandien pasakysiu.
-Aš lauksiu. Ir pietus pagaminsiu aš.
Įlipu į taksi, pasakau adresą. Žiūriu pro taksi langą į rytinę Klaipėdą ir bandau slopinti vis didėjantį nerimą. Gatvėse vos keli žmonės .
Taksi sustoja prie laiptinės.