Rašyk
Eilės (73313)
Fantastika (2191)
Esė (1496)
Proza (10348)
Vaikams (2513)
Slam (49)
English (1109)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







TIESUS KELIAS

Liceros veidas uždengė man visą vaizdą. Ji užsimerkė, praverdama lūpas.
- Na gerai, - uždėjau delną ant jos bučiuoklės, patraukdamas nuo savęs per padorų atstumą, - kokį velnią čia dabar sugalvojai?
Licera nė nesutriko.
- Betgi čia aš, - pasakė ji, nutverdama mano ranką.
- Gal susapnavai ką nors? – aš atsisėdau, pasiruošdamas gintis, - Gal tebesapnuoji? Aš ne Ricertas Rubenojus, jeigu ką.

Licera staiga išplėtė akis, tarsi išvydusi kažką neįtikėtino. Akimirką apsidairiusi, ji suraukė antakius užmerkdama akis ir sugniaužė kumštelius.
- Lauk iš mano galvos! – staiga suriko, susigriebdama už plaukų. – Tu!.. Tu, prakeiktoji... Man skauda!
Jos auksinėse gijose sužvilgo melsvas sidabras. Emerzidė šastelėjo iš Liceros kūno ir sustingo šalia baigiančio gesti laužo.
- Neįtikėtina! – Licera giliai alsavo, - Tik akis užmerkiau...
- Šventas Oberhaidai... – nusipurčiau, griūdamas atgal į antklodę. – Eme, daugiau taip nedaryk, gerai?
- Aš tik norėjau paliesti, - pasiteisino ši, atsargiai artindamasi, - Ar bent nutuoki, kokia kančia būti šalia, kai negali net palytėti? Net pabučiuoti?...
- Mano lūpomis?! – Licera susmuko ant savo miegmaišio. – Nejaugi aš... Edvardai?... O šūdas...
Mergina pasitrynė delnu kaktą, suurgzdama sau kažką nerišlaus.
- Ji nesuspėjo, - nuraminau.
Emerzidė šyptelėjo, tačiau nieko nepasakė.
- Gal vėl panaudokime tą amuletą? – paklausė princesė, nirtulingai nužvelgdama vaiduoklį, tada mane. – Kaip jis ten vadinasi? Grabas?..
- Tu būtum vietoje manęs! –pratrūko Emė. – Pažiūrėčiau, kaip tau patiktų tas Grabas. Be to, kas tau reiškia miegant užleisti savo kūną bent akimirkai?..
- Nedrįsk net artintis prie manęs! – pasišiaušė Licera.
- Tu vis tiek tuo metu nieko nejauti, - įtikinėjo Emė, prisiartindama prie princesės iš užnugario ir kalbėdama šiai beveik į ausį. – Būni savo kūne susirietusi į kamuolėlį,  o ten tiek daug vietos. Galėčiau tuo metu bent trumpam pabūti su juo...
Licera užsimerkė, tyliai suurgzdama.
- Bloga mintis, - pasakiau. – Atleisk, Eme, bet tu ir jos kūnas – labai prastas derinys.
- Betgi tai tik kūnas, Edi. Jeigu žinotum, kad aš viduje...
- Atsiprašau, bet tai nėra TIK kūnas! – pareiškė princesė. – Čia aš, AŠ gyvenu šiame kūne. Jame visos mano mintys, po velniais. Ir tu neturi jokios teisės... Ai!
Licera šoktelėjo, nes Emerzidė pataršė jos auksinę šviesą savo melsva ranka.
- Liaukis!
- O tu liaudavais mane badyti, kai aš prašydavau? – prisiminė buvusi tarnaitė, piktdžiugiškai kutendama Licerai kaklą.
Ši sukando dantis, traukdamasi į šalį.
- Nenorėčiau jums trukdyti, - pasakiau, - tačiau kaip tu, Eme, sugebėjai apsėsti Licerą, jeigu jai nepatinka tavo šviesa?
- Kai ji miega, tampa ne tokia auksinė. – Emerzidė mėgavosi, gnaibydama buvusią savo ponią. – Tada ir įsmukau vidun nepajausta...

- Na gerai, gana! – Licera pasipurtė, pašokdama ir traukdama prie vandens. – Ko tu nori? Kad atsiprašyčiau?
- Tavo lūpose tai vis vien skambės neįtikinamai, - sumurkė Emerzidė, sužibdama jai už nugaros. – Va jeigu užleistum savo kūną bent kelioms valandoms...
- Pamiršk tai!
- Emerzide, - pašaukiau vaiduoklį, - o ar sugebėtum perprasti apsėsto žmogaus mintis?
- Na... - mergina pagaliau atstojo nuo didenybės ir vėl atsidūrė prie ugnies. – Gal. O kam to reikia?
- Pagalvojau, kad galbūt sugebėtum apsėdusi mane išmokti vietinę kalbą. Panašiai, kaip aš nugvelbiau ją iš Locorno.
- Man patiktų, - nusišypsojo ji, prislinkdama dar arčiau. – Jau vien dėl tos minties, kad teks apsėsti tave.
- Jeigu tik būtum šiltesnė... – sumurmėjau, nusiimdamas amuletą ir patogiai atsilošdamas.
- Tik žiūrėk, nepersistenk, - kandžiai mestelėjo Licera. – Aš tave stebėsiu. Nueisi per toli – paimsiu Grabą...
- Štai todėl tu ir geltona, - šiek tiek įsižeidusi Emerzidė apžergė mane, nupurtydama savo šaltuku. – Nepasitiki net savo bendražygiais.
- Aš nepasitikiu dvasiomis, - atsikirto princesė. – Man auklė sakydavo, kad visi negyvėliai klastingi ir jais negalima pasitikėti.
Emerzidė nieko neatsakė. Ji žiūrėjo man į akis, šypsodamasi savo senąja šypsena, kurią tariausi gerai žinąs. Palinko virš manęs, nudažydama pasaulį melsvais atšvaitais.
- Nežinau, ar man pavyks iš pirmo karto, - sumurkė ji. – Tu tik atsipalaiduok...
Jaučiau, kaip šaltis skverbiasi gylyn. Emerzidės veidas išskydo, susiliesdamas su manuoju, o tada ji sutirpo, susigerdama į mano odą.
Mane stengėsi nustumti į šalį, įsitvirtindama ten pat, kur prieš akimirką buvau. Keistas pojūtis – visados jaučiau, jog esu vientisas ir nedalomas, o štai kažkuri dalis atsiskyrė ir susitraukė, užleisdama vietą merginos esybei.
Ji tai darė kiek kitaip, nei Locornas. Šis atrodė prisitvirtinęs prie viršugalvio, o mergina įsiskverbė giliai, užvaldydama kiekvieną kūno dalį.
- Tu tik atsipalaiduok...
Atsipalaidavau, palikdamas viską jos valiai. Jeigu Licera sugebėjo pavojaus akimirką atsikovoti kūną, kodėl man galėtų nepavykti?
- Koks tu nepatiklus, - išgirdau jos balsą, - argi aš kada nors padariau kažką blogo?
- Atleisk...
Mano mintys sujudėjo, sukirbėjo, iškildamos į paviršių ryškiais vaizdiniais. Net pats nustebau, kaip detaliai sugebėjau prisiminti visus įvykius, nutikusius Airoje. Štai aš Scegio menėje, vožiu jam į dantis. Tuo pat metu galiu suskaičiuoti ant židinio sustatytas žvakes ir visokius kitus niekučius – jie taip ryškiai įsirėžę į atmintį, kad net nesitiki...
- Palauk, parodysiu, - pabandžiau sulaikyti Emerzidę.
- Visa tai aš praleidau, - pasipriešino ji. – Tūnojau Grabe. Leisk pamatyti.

Erdvi patalpa, du langai, pasieniais sustatytos knygų spintos, o židinyje rūko malkos, niekaip neketindamos užsidegti. Prie jų darbavosi man jau matytas vaikelis, kuris vėliau gaus nuo manęs lupti už skardų balsą.
Menės centre, prie nepažįstamais prietaisais nukrauto stalo stovėjo du balti senoliai. Vienas jų buvo Scegis, kitas Aebna. Vaikinuką vadino Klauriu.  Pakabukas vis dar suposi ant Scegio kaklo.
- Jūsų prakilnybe, Locornas, - nusilenkiau seniui. – Atvedžiau kalinį.
- Ar tvirtai jį laikai, mokiny?
- Žinoma, prakilnybe. Jis vis dar miega...

- Bet tu nemiegojai, - sumurmėjo Emerzidė, atsiradusi patalpoje. Ji smalsiai vaikštinėjo palei lentynas, braukdama pirštu knygų nugarėles. Vienos jų buvo pakankamai ryškios, kitos šiek tiek išblukę. – Kodėl jie tavęs nesaugojo, jeigu Locornas toks nepatyręs?
- Ką nors įtari?
- Nežinau dar. Pažiūrėkime, kas buvo prieš tai...

Žingsniavau koridoriumi, stebėdamasis savo lunatikavimu. Pirmą kartą gal ir nepajutau, tačiau dabar, žinodamas ko ieškoti, aiškiai jaučiau virpesį pakaušio srityje. Ten tūnojo Locornas. Jo mintys buvo pakankamai ryškios...

- Čia ta vieta, - sušnabždėjo Emerzidė, - kur tu pradėjai vogti iš jo kalbą. Aš ją jaučiu...
- Palauk, - sunerimau, - tada tu žinai, ką aš pats galvojau?
- Tai tavo patirtis, Edvardai. Žinoma, kad aš girdžiu tavo mintis.
Ji akimirkai prisilietė – toks mažas sąmonės kamuolėlis. Jis buvo šiltas.
- Bet Eme... – norėjau atstumti ją, paprieštarauti. Tačiau ji vėl prigludo akimirkai.
- Nebijok, Edi. Daugiau jų niekas kitas neišgirs. Pažadu.
Keista buvo leisti jai kapstytis savo prisiminimuose ir mintyse, kai ji galėjo bet ką pasiimti sau ir aš net nebūčiau sužinojęs. Tačiau Emerzidė netrukus liovėsi.

Kai atsimerkiau, pajutęs savo kūną, ji sėdėjo netoliese, mąsliai šypsodamasi.
- Reikėtų kada nors pakartoti, - mirktelėjo, - Bent taip dar galiu būti artima...
- Aš vis dar jaučiuosi kažkiek susiskaldęs, - sumurmėjau. – Nežinojau turįs sielą, kol jos nenugrūdai į kampą...
- Tada, - nusijuokė Emė, - reikėtų pakartoti tuo labiau.
- Gal judu liausitės? – neiškentė Licera. – Kalbėkit suprantamai, antraip aš irgi prabilsiu kalba, kurios nė vienas nemokate!
Tik dabar supratau, kad su vaiduokliu bendravau vietine šnekta.
- Kadangi mudu pakankamai apsivogę, dabar bus tavo eilė, velnių medžiotoja, - pasakiau.
- Nesulauksi, - atsikirto  ji.
- Nenori mokėti vietinės kalbos?
- Nenoriu raitytis iš skausmo, - piktai dėbtelėjo į mane. – Mudvi skirtingų spalvų.
- O tu atsipalaiduok, - nusišypsojo Emerzidė. – Kai tu nusiramini ir atsipalaiduoji, imi žalsvėti. Mažiau mane jausi.
- Nepasitikiu negyvėliais, - pakartojo Licera, - todėl laikykis nuo manęs atokiau.
- Bet tu pasitikėjai manimi, kuomet dar buvau gyva, - šypsojosi Emė.
- Aš? Tavimi?
- Taip. Pačioje pradžioje, kada aš Alibahe dar buvau naujokė ir atnešdavau rytais pusryčius tau į lovą. Tu tiek manimi tikėjai, kad nereikalaudavai ragauti maisto antrą kartą. Žiūrėdavai į mane lyg į vyresnę seserį...
- Tu pavogei mano mintis! – pašoko Licera, varstydama vaiduoklį baimingu žvilgsniu. – Aš niekada tau šito nesakiau, tu...
- Aš perskaičiau tavo mintis, taip, - Emerzidė sužibo ryškiau, artindamasi prie apstulbusios princesės, - pasiėmiau iš tavęs save, tačiau nevogiau nė vieno kito prisiminimo. Tenorėjau suprasti, kodėl ateidavai manęs kankinti, kai iškeitei mane į Greidę. Tik tiek.
Licera užsimojo suduoti, tačiau jos delnas perskrodė tuštumą.
- Juokingiausia, - liūdnai šyptelėjo Emerzidė, nekreipdama dėmesio į princesės pamojavimus, - kad tam neradau visiškai jokios priežasties. Tu matydavai rytais mane besišypsančią, kai atitraukdavau užuolaidas. Žiūrėdavai ir galvodavai, kad kada nors būsi tokia kaip aš – laiminga, besišypsanti, besidžiaugianti gyvenimu. Galbūt jau rytoj pasitiksi mane labiau švytinti, keldama pasigėrėjimą ne tik vyrams, pavydą ne tik moterims. Bet... kiekviena tavo rytdiena virsdavo dar viena rytdiena, pilna tavęs pačios, nepatenkintos mažytėmis smulkmenomis, pilna tos pačios Liceros...
- Užsičiaupk!
- Todėl aš buvau iškeista, - Emė žengė dar arčiau, dabar Licerai teko trauktis. – Mano šypsena savo poniai tau virto pasityčiojimu, mano laimė tapo tavo pavydu, Licera. Tu nekentei manęs, nes aš buvau ta, kurios tu neįstengei pasiekti. Tau reikėjo nublokšti mane žemyn, po savo kojomis...
- Aš niekada taip negalvojau... – pabandė paprieštarauti princesė. Jos žvilgsnis atrodė kiek pastėręs, lyg Emerzidės kalba budintų senus prisiminimus.
- Žinoma, negalvojai, - vaiduoklio balse jutau kartėlį. – Tu visas savo nesėkmes priskyrei man, Licera. Dėl jų pavirtau viskuo kalta nevykėle, kuriai buvo labai lengva keršyti. Kiekvieną mielą naktį. Tau buvo paprasčiau apkaltinti kažką, nei ieškoti atsakymų.
- Nė velnio nesupranti manęs!..
- Tu dar nė karto nebuvai laiminga, - tęsė Emerzidė, neklausydama prieštaravimų. – Nė karto nesišypsojai, kuomet džiaugeisi, o jeigu matydavai besišypsančius, traukdavai į šešėlį, kad pasiliktum viena su savimi ir savo tuščia paguoda. Ar bent pastebėjai, kad tavo šypsena skirta ne džiaugsmui, o piktdžiugai išreikšti? Nes kai tu laiminga, apsimeti esanti pikta, kad niekas kitas aplink tave nesišypsotų!
Išblyškusi Licera žiūrėjo į buvusią tarnaitę, veltui gniauždama kumštelius. Netgi man buvo aišku, kad pasekti tokią pasaką pačiai Emei būtų pritrūkę fantazijos. Ji ją turėjo pirmiau išgirsti iš pačios princesės.
- Štai kodėl tu dabar degi nuo manęs, - užbaigė vaiduoklis tyliu šnabždesiu.
Tada išnyko.

Mano mokinė kurį laiką vis dar žiūrėjo į tą vietą, giliai alsuodama. Apsidairė, tikėdamasi pamatyti Emę kažkur šalia, besėlinančią iš užnugario. Apsisuko ratu, dėbtelėjo į mane, tačiau taip, lyg būčiau daugmaž tuščia vieta. Jos akyse kaupėsi ašaros.
Staiga ji nusisuko ir nubėgo tolyn nuo ugnies, į kalvą. Ten gyva ugnimi liepsnojo keli medžiai.
Ten buvo gera vieta pykti ant viso pasaulio.

---

Ryte - jeigu tik Sielų Šulinyje apskritai egzistuoja rytai - mane pažadino tylūs žingsniai. Princesė vaikščiojo su pagautomis žuvimis, ketindama jas kažkur iškepti. Man beliko pasirąžyti ir užkurti ugnelę. Emerzidė nesirodė, keista tyla tarp mudviejų čia likusių vis dar priminė apie didenybei nemalonų pokalbį, o man knietėjo kuo greičiau nutraukti tai, todėl pradėjau niūniuoti Žaliojo Kalnyno bardų mėgiamą dainą apie išėjusią į karą siuvėją. Kiek pamenu, siuvėja iš to karo taip ir nesugrįžo – žuvo kartu su mylimu karvedžiu. O štai nuotaiką pakėlė.

Pavalgę patraukėme tolyn nuo jūros – į kalvą. Licera pagaliau atgavo kalbos dovaną, todėl pakeliui ėmėme smagintis, apsimėtydami tuščiais pastebėjimais, menkomis nuomonėmis ir smulkiais įžeidinėjimais. Tikriems keliautojams retai atsiveria kalbos padargai – dažniau klausomasi gamtos ir joje tykančių pavojų. Vis dėl to čia, kur į visas puses driekėsi visados atviros pievos, prismaigstytos ugnimi pasipuošusių medžių, nelabai jaučiau tą pavojų.
Sušmėžavus melsvam Emerzidės žaibui kažkur akies kraštelyje, netgi įsitikinau, kad tebeesame trise.

---

Po nežinia kiek laiko priėjome gana kruopščiai ištryptą kelią, net dulkantį nuo dažno naudojimo. Savo vėžes buvo išmušę vežimų ratai, nors nė pats Oberhaidas nebesuskaičiuotų, kiek čia jų pravažiavo.
- Gerai, - linktelėjau patenkintas. – Kur kelias, ten ir pakelės užeigos. Mums ten.
Parodžiau į šiek tiek atgal sukančią atšaką.
- Kodėl ten? – suabejojo princesė. – Mes gi labiau į tą pusę traukėme.
- Nežinau, - suabejojau. – Tiesiog po Locorno apsilankymo mano galvoje jaučiu, kad man geriau būtų eiti ten, jei vis dar norime pasiekti Dhofą.
- Tiek to, - nusileido Licera. – Kairėn tada...
- Surūgėlė, - įgėliau jau šimtas pirmą kartą. – Nagi, nusišypsok. Velnių medžiotojai turi šypsotis, jeigu nori kautis tik su velniais, o ne su likusiu pasauliu.
- Apsieisi, - ji rūgščiai šyptelėjo. – Kai ko nors užsimanai, tampi beviltiškai įkyrus...
- Tikriausiai nepastebėjai, tačiau linksmi žmonės nuteikia džiugiai. Šypsenos irgi verčia patį šypsotis. Na, pavyzdžiui, tavo niūrus bambėjimas mane nuteikia daugmaž beviltiškai, - nusišypsojau. – Jauti skirtumą? Taip mudu galime ir į bėdą pakliūti. Beviltiškai nusiteikę du medžiotojai...
- O tu šventas jauti, - ji užvertė akis. – Prisiklausei Emerzidės, dabar pats tariesi išmanąs mane.
- Ji atrodė teisi, - gūžtelėjau pečiais. – Šitiek prikurti apie tave net bardų tuzinui būtų sudėtinga.
- Jeigu tu nesiliausi, aš žingsniuosiu toli tau už nugaros, - perspėjo Licera, aiškiai pykdama.
Kad ir kaip norėjau būti teisus, prikandau liežuvį. Tačiau vis tiek nusišypsojau jai, lyg ketindamas mergintis.

Mums už nugarų pasigirdo dardėjimas – artinosi vežimas. Atsisukęs išvydau kiek keistoką vaizdą – du vyrai, įsikinkę save į arklio vietą, tempė maišų prikrautas vežėčias, išsišiepę nuo didelio svorio. Sprendžiant iš išvaizdos, abu buvo maždaug mano metų. Vienas turėjo prie ienų pritvirtintą kardą.
Jeigu jau iki šiol nepastebėjau Šulinio pasaulyje nė vieno žirgo, tai greičiausiai man buvo pats laikas susitaikyti su mintimi, kad jų čia tiesiog nėra ir visi vaikšto pėsti. Viena vertus, tai puiku – jeigu Airos sargybiniai ir nuspręstų mus sekti, jie turėjo lygias galimybes. Antra vertus, ilgai keliauti pėsčia Licera nebuvo pratusi.
- Gal šiedu mus pavežtų? – sumurmėjo ji.
- Jie ir taip atrodo gerokai nuvaryti, - atsiliepiau, - tačiau gal neatsisakys stabtelėti ir pasikalbėti. Ei!...
Pasitraukiau į šalikelę, modamas vežėjams. Jiedu įtempė raumenis, stabdydami sunkų vežimą ir dėbčiodami į mane nepatikliais žvilgsniais. Abiejų auros švytėjo šviesiai žalsvai, beveik gelsvai.
- Lygaus jums kelio, vyručiai, - prisiartinau šypsodamasis.
Vienas iš jų atsakydamas šyptelėjo, kitas atsakė balsu į palinkėjimą. Regis, jie nebuvo tokie pikti, kokie atrodė.
- Pasiklydom, - parodžiau į save ir merginą, - Traukėme į Dhofą, tačiau pametėm tiesų kelią brisdami pievomis. Gal patarsite?
- A tai nepasiklydot, - sušniurkštė nosimi vienas jų ir dešine nusivalė prakaitą, - mes patys ten pėdinam, šituo keliu visą laiką eiti reikia. Tik šituo keliuku ir jokiu kitu. Niekur nenusuksit, tai pasieksit Dhofą... Bet dar labai toli, dar ilgai keliaut reikės.
- Kiek ilgai? – paklausiau.
- Kiek ilgai?.. – perklausė jis. – Kaip suprast... Na ilgai ir tiek. Kelias netrumpas. Pasieksite juodą uolą, tai žinosit, kad pusę jau nuėjot. Seniau šitą kelią žingsniais suskaičiavo, bet niekas tiek skaičiuoti nemoka, tai pamiršo.
- Aišku...
- Tai va. Tu tik šito kelio laikykis, ir būsi Dhofe. Tik šiuo keliu, niekur kitur. Visada tiesiai!..
Regis, vyrukas buvo iš tų, kuriam plepėti buvo daug mieliau nei gaivintis vandeniu, kaip tą darė jo kolega. Kai viską išverčiau Licerai, ši tik parodė į vežimą.
- Tai jie paveš?
Kai apie princesės norą paklausiau vežėjų, šie nužvelgė merginą, plepys šiek tiek šyptelėjo ir pasakė kainą.
- Pavežtų, - atsisukau į Licerą, - jeigu tik sutiksi jiems abiem atsiduoti.
Mano nuostabai, ji gaiviai nusišypsojo abiem vyrams, tada Alibaho kalba išrėžė, ką apie juos galvoja, sugebėdama išlaikyti šiltą toną. Nuėjusi į pakelę atsisėdo kojų pailsinti.
- Nesutiko, - išverčiau vežėjams.
Jiedu visiškai nenusiminė. Plepys atsisveikino su manimi ir princese, tada abu susižvalgė ir įsiręžė stumti vežimo tolyn.

Kiek pailsėję, patraukėme paskui juos, nors nei vežėjų, nei vežimo jau nebesimatė. Trumpai pailsėjusi Licera netruko vėl pavargti, tačiau priverčiau ją kentėti, kol galop pasiekėme plepio minėtą juodą uolą. Ji kyšojo iš krūmų tankumyno kelio dešinėje, o kitoje pusėje buvo ištrypta aikštelė, kur greičiausiai ne vienas būrelis stabtelėdavo pasidžiaugti pusiaukele. Vežėjai ten nesustojo, nudardėjo tolyn. O aš nenorėjau ten sustoti, nes neketinau skaičiuoti praeivių. Atsiradusi Emerzidė pasakė, kad pastebėjo netoliese pievoje patogią daubą, ten mes ir stabtelėjome pernakvoti.

Galėjo būti ir taip, kad mes stabčiojome kas pusę įprastinės paros – laiko čia nebuvo įmanoma nustatyti. Net jeigu ir taip, nuo kelionių pėsčiomis pavargdavome pakankamai, kad įsivaizduotume sau vakarą ir naktį.
Emė šį kartą nebepaspruko, pasiliko kartu, nors miegoti greičiausiai neketino. Įsitaisiusi tarp žolių, ji tingiai apžiūrinėjo kažkokius žiedelius, kartais pakildama ir apsidairydama.
Kažkur supiepsėjo paukštis. Jo daina buvo pakankamai migdanti, aš tik stipriau susisukau į savo antklodę.

---

Pabudę ir šiek tiek atsigėrę vandens, sugrįžome į kelią. Emerzidė pasielgė kaip visada – dingo tyrinėti pasaulio, palikusi mudu lėtai žingsniuoti. Jos niekas nevaržė, mergina jau nemiegojo ir nenuvargdavo. Retsykiais ji sušmėžuodavo visai arti, tačiau tik tam, kad pasirodytų tebeesanti ir nebyliai praneštų, jog priekyje viskas gerai.
Daugiau keliautojų nesutikome iki pat kalno, kur kelias ėmė pamažu kilti aukštyn. Suplūktą žemę pakeitė smulkūs, juodi akmenėliai, žolę – uolos ir akmenynai. Krūmų ir medžių dar pasitaikydavo, tačiau vis mažiau.
Pirmi sutikti žmonės nekreipė į mus jokio dėmesio, skubėdami savo reikalais. Jie traukė visai į priešingą pusę. Iš pradžių vienišas vyras, paskui – dvi moterys. Tada vėl vyras. Jie visus savo daiktus gabenosi ant kupros, nė vienas nesivedė nei žirgo, nei kokio kito keturkojo.

Kai pasiekėme kelio išsišakojimą, nedvejodamas žengiau tiesiai.
Emerzidė blykstelėjo netoliese ir vėl pranyko. Regis, viskas gerai.
Staiga suvirpėjo žemė po kojomis. Kažkur priekyje subarškėjo akmenys, besiridenantys šlaitu. Suošė silpnas vėjas retuose krūmuose.
- Kas čia buvo? – apsidairė Licera, graibydama kalavijo rankeną.
- Žemės drebėjimas... – pasakiau.
- Įdomu, nuo ko gi...
- Žemė kartais dreba ir šiaip sau, - sumurmėjau. – Nors šiauriečiai paprastai sako, kad tai Odinas juos šaukia iš Valhalos.
- Tai tiesa?
- Nelabai. Odiną aš jau buvau sutikęs, jis tikrai nedrebino žemės ir nesišaukė gyvųjų. Jam ten ir saviškių pakankamai buvo.
Ji pažvelgė į mane aiškiai netikėdama.

Kelias kilo, kol galop pasuko palei šlaitą, aiškiai ketindamas pavinguriuoti aukštyn. Jau įsivaizdavau Dhofą kaip rimtą tvirtovę, pastatytą kalno viršūnėje, kur prieiti sunkiausia. Su prisiplakusiu miesteliu pašonėje. Su užeigomis, kekšynais, turgaus aikštėmis ir pinigais, be kurių žmogui kol kas neišeina išgyventi.
- Palauk, - sustojau, nužiūrinėdamas kelią prieš mus. – Mes ne ten pasukome.
- Kodėl? Juk ėjome tiesiai...
- Čia per siaura vežimui, - parodžiau į kalnų taką prieš save, - šis veda kažkur kitur. Reikia grįžti ir paklausinėti žmonių...

Staiga išgirdau lengvą švilpesį ore. Kilstelėjęs akis teišvydau blykstelint kažkokį keistą daiktą, nepanašų į nieką, ką iki šiol teko matyti, o tada pajutau virvę, apsivyniojančią kaklą dusinančiu žiedu. Ji apsuko gal tris kartus – o tada taukštelėjo man  per abi ausis kažkokiais kietais daiktais, greičiausiai įtvirtintais galuose.
Prieš prarasdamas sąmonę išgirdau ištraukiamų ašmenų skambesį. Toliau – šilta juoduma, nepatenkintas riktelėjimas mintyse ir nemalonūs sapnai.

---

Sapnavau Emerzidę, kuri įsitaisė šalia manęs tokia neryški ir tolima, tada greitakalbe ėmė berti kažką apie „atsiprašau“. Atrodė susirūpinusi, tačiau negalėjau jos nei paguosti, nei atsakyti jai. Žiūrėjau ir galvojau apie nežinia ką. Mintys atrodė vangios, nepaslankios jokiam rimtesniam darbui.
Tada sapnas pasikeitė – ten atsirado kažkokie žmonės, kurie ilgai kalbėjosi tarpusavyje, tada sugalvojo, kad mane reikia nužudyti ir parduoti. Kojas į vieną turgų, galvą – į kitą, rankas – į trečią. O kas liko, tą kažkoks Gudlis pasiims.
Vėliau jie sustingo nejudėdami, mat apsireiškė velniai ir ėmė imti juos pragaran, vaipydamiesi iš jų beviltiškumo. Velnių medžiotojas nieko negalėjo jiems padaryti. O ir nenorėjo. Kodėl turėčiau gelbėti savo grobikus?
Kai velniai sukrovė visus į atsivėrusią skylę, sugrįžo manęs...

---

Gaivelėjausi ilgai, jausdamas pykinimą, keistą silpnumą visame kūne, dilgčiojimą ir dar velniai žino ką, ko iki šiol neturėjau progos pajausti. Buvau nutėkštas ant medinių grindų, kažkur visai šalia šurmuliavo daugybė žmonių. Jaučiau alkį ir truputį – nuovargį.
Pramerkęs akis nusprendžiau, kad mano veidas greičiausiai bus sutinęs. Suėmė staigus pyktis – nepakako jiems mane nukenksminti, tai dar suspardė?..
Kilstelėjau nuo grindų ir apsidairiau.

Visai šalia liepsnojo deglas, skirtas man ir tik man. Jokių pančių nepajutau. Netoliese į mane spoksojo dvi smalsios akys, priklausiusios kažkokiam barzdotam bernui.
Spoksančių buvo ir daugiau. Jie matavo mane akimis, žvangindami pinigų kapšais, o bloga nuojauta neapleido nė akimirkai.
Buvau apsuptas grotų, įkalintas vergų narve, nesupančiotas, tačiau tuo pat metu keistai nusilpęs. Kai pažvelgiau į savo rankas, suvokiau labai nemalonų dalyką – jos buvo ne mano.
„Kojas į vieną turgų, galvą – į kitą, rankas – į trečią... “ – prisiminiau savo sapną.
2009-06-17 11:22
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-07 20:49
Valdovė
Neblogas kūrinys...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-18 09:23
Varinė Lapė
Kuo toliau tuo painiau tam medžiotojui...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą