tavo lietūs šilti nulašnojo į atvirus delnus kai pražydo dangus švelnumu palytėtas staiga ir žaismingai gražiai mano vėją neramų sutramdė susikūrusios tėkmės kad neštų maldom pas tave limpa žodžiai keisti nusipynę nakty tamprią gūžtą jau nereikia garsų kai prasmėm išmatuojam gelmes tu žinai – būna metas kai lietūs sušąla ir dūžta bet kol kas tie lašai tai tik meilė prakvipdžius gatves
Vienas putojasi, o tu, autore, nemoki priimti kritikos. Jei zmogui pasirode, kad ne i tema - tegu jau taip, nebruk, kad tikrai i tema.
O man pasirode i tema, ir graziai nubangavo. Bet ispudzio, kai atsidusti is pasigerejimo, vel nepaliko.
Mielos eilės, labai gražiai skamba, malonu skaityti, tik paskutinė eilutė gal kam nepatiko, nes nelabai rimuojasi, bet tai nereiškia, kad ne į temą.:)
Ir nebūtinai viskas turi skambėti.. norėčiau, kad ir mano kūryba nors šiek tiek daugiau tokio fantastiško skambesio įgautų..
man ne i tema, maziau tu man aiksink ir nustok rasyt zinutes kai mazvaike kas neaisku ir pan. atsibodai komentuoji as ne tu. kas man nepatinka ta parasau. nepatinka neskaityk ;}
Užėjau, gal ką atrasiu galvojau. Atradau. Pradžia silpnoka, mano manymu, truputį klišės, pražydęs dangus, lietūs, delnai, švelnumas. Tačiau po to įsivažiuoja, įgauna pagreitį. Ypatingai gražiai apie žodžių lipnumą ir gūžtą nakty. Pabaiga lengva ir graži. Visuma - nieko naujo, bet viskas tvarkinga, lengvai suprantama, prieinama. +