Žmogaus akis

Žmogaus akis,
Lyg krislas vandeny
Kaip ta lemtis,
Kur vaikšto ateity.

Bet kai žiūri į dangų
Ryškiai žydrom akim, 
Matai mėnulį vangų
Beskestantį nakty.

Nurimo miestas.
ten taip toli nuo mūsų,
Kaip mėnuo riestas,
Kur as jaučiu - ten dūstu.

Ir aš bandau pajusti orą
Ta kur toli virš girių tvyro,
Kaip mažą mano sielos norą,
Kuris jau taip senai pabiro.