keistuolis, nes pabusdavo išeiti. (bandymas)

Padedu delną ant krūties. Kada nors ji maitins mūsų, bet kol kas ji ne mano, bet, kai paliečiu akimirkai, kažkas prasiveržia per audinį it vyšnių kauliukai. Kartą ragavau. Tada buvo mus susiradus baltoji karštligė, kuri po oda žėrėjo mažutėmis žvaigždėmis, bet tai nieko nereiškė... nereiškė ir to, jog negaliu būti paniręs jų švieselėse. Vėjas įsibrovęs į mūsų namus, kedeno užuolaidas, o mano delnai nesiliovė ieškoję. Ką dar galėtų atrasti... dėl ko dar būtų verta kažko
nesakyti daugiau.
  Kartais nepakanka, tik žvilgčioti, nurenginėti akimis. Reikia nueiti kelią, kad galėtum numesti viską iki paskutinio trupinio.
  Suburba žadintuvas... neatsisukęs numušu koja. Pabyra. Visiškai išsiblaiviau. Aš ir vėl – su nepažįstama moterim. Naktį atrodė sava, bet buvo įtartina, jog nieko nereikalavo, nieko neprašė
žadėti. Ar žadama toms, kurios minta gyvenimu it virkštele užgimęs kūdikis.
  Ji žėrėjo – to pakanka, kad taptų truputį sava. Užsidedu trumpikes, marškinius, kaklaraištį... visą kitą  ir išpėdinu pro duris nunarinta galva.
  Ne mano.
  „Keistuolis! ”  sušukdavo iš balkono, kai nusileidęs laiptine pasukdavau į akmenimis grįstą gatvę. Visada atsigręždavau, kaip užhipnotizuotas. Nors žinojau ji niekada nebus. Žinojau, jog ant manosios makaulės esančio cilindro tikrai nepamirš, nei viena pas, kurią nueisiu vėliau. Švariai nuskustos žandenos, bei žinoma barzda, nesiginsiu, man tiko. Palikti, tik ūseliai, dėl įpročio paseilinti galiukus. Be jų būčiau, kaip švyturys – be šviesų. Visad išlyginta ir išbalinta apykaklė. Kišenėlė laikrodžiui, kurį perdavė senelis. Jį pamenu miglotai, mat buvau dar visiškas bezdukas, kai
Jis turėjo atsisveikinti su gyvaisiais. Kelnės su petnešomis, siaurėjančios žemyn, kurių apačioje ne batai, bet greičiau naro ląstai. Visad buvo sunku turguje įsigyti naują apavą, mat šiuo laiku, jie – tikras deficitas.
  Dažnai stapteldavo, prisėsdavo ant suolelio kur griežia, kokiu smuikeliu ir kaip žiogas prisimerkęs klausydavo ar nesuklys kur. Jei viskas būdavo atlikta nepriekaištingai – įmesdavo kokį pinigėlį į padėtą kepurę. Jei suklysdavo paimdavo. Toks pats elgeta – profesionalas. Tokiems klysti nevalia.
  Kartą sugalvojo atrasti uostomus arbūzus, mat nekentė tabako. Nekentė dūmų, o ypač nikotinu
pradvisusių rūbų. Pirštai dvokdavo, kaip ištraukti iš arklio pasturgalio (nors niekad nebuvo matęs arklio), pageltę ilgšiai rodė kaip ilgai dūmija. Tiesa jis buvo ne iš tų žmonių, kurie lakstytų nuo vieno pakeleivio prie kito ir uostytų pirštus.
  Jis buvo, tik paprasčiausias tepliotojas aliejiniais. Paprasčiausias, kiek galima įsivaizduoti paprastumą.
  Buvo liūdna, pargrįžau iš kitos moters glėbio ir netikėtai sutikau savo bičiulę. Ji griežė smuiku, tą dieną, kai beprotiškai pylė lietus. Stovėjo ant šlapių akmenų ir pasakojo savo muzika, kaip trūksta žemei lietaus. Tada moterys dar buvo nepageidaujamos, jog būtų protingos, galėjai laikyti delną jai ant krūties, bet niekada negalėjai tikėtis, kad kažkuri grieš. Buvo geriausia pasaulyje žmogysta... ir yra, nes retkarčiais groja lietuj. Dažni stebėtojai – varnai, o aš, tik kvailas prašalaitis, kuris apkabinęs palinki sėkmės ir nužingsniuoja  šachmatų lauku.
  Kiek išmesi akių, neazartiškasis kauliuk?
  Kiek versi klysti? Ir nerasti vienintelio šulinio...
                                                                              keistuolis, nes pabusdavo išeiti.


už klaidas atsiprašau