Kol broliai su dalgiais lizdus kopinėjo
Ir vartės rožių sakuos lyg per šventę
Sutrypę alyvų žiedus - į Pompėją!
Patraukė visi – pasišventę
Nuogi ir basi
Bet ginkluoti
Akivarais savo akių mėlynumo
Daina nerangi
Ir randuota
Kaip žemdirbio rankos - sudžiuvę
Piemuo aukso veršio sušalęs lydėjo
Dulksnas ir liūtis seniai jau išverkęs
Sugriovę kantrybės mitus – jie prieš vėją
Kraujuoja ugnim – atsivertę
Savi – nesavi
Bet sparnuoti
Akimirkom savo gėlo naivumo
Vienui nevieni
Paaukoti
Vis tiki: nebus taip, kaip buvę