Apie viltį, kuri stovi prie kapo duobės

Bedievio balsu ir bailio drąsa
Kreipiuosi į dangų tyliai.
Galėčiau nerimuoti. Nesigaus vis tiek gražiai kaip Henei Radauskų...
Bet proza šiems jausmams per daug lėkšta.
O mest į šiukšlių dėžę gaila.
Matyt, bedievis tiki dar kažkiek,
Kad bijo šventvagiškų lendančių minčių.
Ištrūko sagos iš minčių megztinio,
Tad stoviu besiplaikstanti, šalu...
Apnuoginau slaptas kertes, kurių pati nė nežinojau esant.
Ką atpučia man vėjas nuo kalnų,
Suuosti mėginu. Bet uoslę dievas žmogui prastą davė.
Neatskiriu žolės, pjautos priešpiet, ir čirškančių šašlykų kvapo...
Tad kaip atskirti fluidus man tavus, jei susitikus nepažinčiau gatvėj?
Maldoj paskendusi pagonė. Ne tiem dievams meldies.
Padėkite, gerieji žmonės, nes netenku iš lėto prakeiktos vilties.
Kas sakė, kad prie kapo duobės jinai stovi?
Kas sakė, kad miršta paskutinė?
Kažkam dar motina, matai...
Bet netikiu, nes būtent ji ir dingo pirmutinė.
Iš kylančių dūmų burti bandau, lyg formą įgyja garai.
Užburtas ratas užsibaigia. Ir vėl į dangų pakeltos akys aklai.
Kas žadėjo dėl svajonių savų, kovot su jėga drąsaus kario?..
Lengviau juk melstis, nei pajudint pirštą.
Lengviau tikėti, kad patiekta bus.
Nepastebim, kaip praslenka mums duotos naktys,
Kai dar galėjom keist, patirt ir pasidžiaugt.
Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu! Ir kas gi tai pasakė?
Tas pats Radauskas. Apsisukus jo atsiprašau.
Ilsėkis, Henrikai, gal bent tenai radai tą rojaus paukštę,
Ir plunksną jos pagavęs
Džiaugiesi laime žemėj neregėta...
Kad taip bent trupinį to džiaugsmo,
Bent lašą tos šiltos bangų srovės,
Kuri užlieja vos išgirdus,
Kad pasaka tiki. Ir perspektyva ateities.