Beveidžiai II

Mirganti žvakė nedegė amžinai, geltona liepsna  pamažu artėjo pirštų link, kol galiausiai be skausmo nulaižė juos. Negalėjau dar
Tikėti,  kad įmanoma nejausti fizinio skausmo. Tamsai pakeitus šviesą dar labiau nustebau, nes puikiai mačiau tamsoje.  
Slegianti aplinka skverbėsi vidun. Kambarys, kuriame klūpėjau, daug mažesnis nei prieš tai, bet ant sienų lygiai tokie patys
Išsikišę metaliniai strypai, sužaloję man ranką. Dabar jau aiškiai mačiau, kad tai grotos uždengiančios langus, kurie išryškina
Aiškius tamsos horizontus. Pasirodė keista, kodėl grotos su atsikišusiais metro ilgumo strypais.
Užgęsus žvakei viduje pajutau nerimą ir trauką kuo greičiau dingt iš šios patalpos. Toks jausmas, kad siela nervingai virpėdama
Bando ištrūkti iš kūno. Pirma mintis šovusi į galvą buvo sprukt pro duris, bet viltys išgaravo kai pabandžius jas atidaryti. Galiausiai
Atsidusau stovėdamas prie lango ir gniauždamas delnuose metalinius strypus. Kitoje pusėje tvyrojo tokia tamsa, kad net
Saulės Spinduliai joje paklystų.
-         AAAA... - surikau ne iš skausmo, o tikėdamasis išlieti apmaudą, bet iš kart supratau, kodėl tatuiruotas vyras puolė mane kai kalbinau jį. Vienas intensyvesnis garso virptelėjimas ir mano siela su dvigubu pagreičiu pabandė atsiskirti nuo kūno, o jausmas tarsi tave kas plėšytų į gabalus.
AAAA... – atsimušęs garsas nuo sienų dar ir dar kartą skrodė mane, bet stengiausi nepasiduoti traukai. Galiausiai neatlaikiau ir pasidaviau. Akimirksniu nučiuožiau į kitą kambario pusę ir kurį laiką gulėjau nekvėpuodamas. Jutau kaip kraujas teka iš visų žaizdų kūne, formuodamas balą po manimi.
Durys be garso atsivėrė ir vidun neskubėdamas įėjo Benas. Pro tarpą sklindančiai šviesai pasiekus mano kūną, kraujas palengva pradėjo tekėti atgal.
~ Hari, pažvelk į mane, -  mintimis kreipėsi anksčiau girdėtas balsas.
~ Negaliu. Aš negaliu pajudėti.
~ Tau skauda?
~ Ne.
~ Ir neturėtų, palauk, uždegsiu žvakę.
~ Nereikia žvakės, noriu numirti. Nebekankinkit manęs.
~ Tu gali pasveikti. Bet turi būti tamsoje ir žiūrėti į žvakę. Tavo mintys turi būt laisvos, tada greičiau sugis žaizdos. Šviesa gydo, tačiau ji negali būti intensyvi, kitaip gali žūti. Kai sugis žaizdos tu tapsi tokiu kaip męs.
~ Ką jūs man padarėt?
~ Tau buvo pašalintas gumburas, dėl to tu nebejauti skausmo, kuris slopino visus kitus gebėjimus.
~ Bet man skauda kai girdžiu garsus.
~ Tai ne fizinis skausmas, ateityje jo nejausi, nes išmoksi valdyti naujus gebėjimus.
~ Pasakyk, kad tai sapnas, - Pagaliau išdrįsau pažvelgti į Beną.
~ Ne, tai tikra, tu būsi beveidis. Naujas super karys. – su pasimėgavimu išrėžė Benas.
~ Bet aš to nenoriu. – negalėdamas tuo patikėti sušnabždėjau priglausdamas galvą prie šaltų betoninių grindų.   
Vyrukas uždegė žvakę ir pastatęs šalia manęs buvo beišeinąs iš kambario.
- AAAAA.... – sušukau, tyliai pasisukęs durų link ir pasidaviau garso jėgai, kuri visu greičiu nunešė sielą per kambarį.
Siela garso greičiu atsitrenkė į Beną. Vaikinas nuo smūgio iki pusės sulindo į betoninę koridoriaus sieną, aptaškydamas ją krauju. Koridorius buvo apšviestas daugybės liuminescencinių lempų. Nuo jų sklindanti šviesa pradėjo deginti kūną, skausmo nebuvo tik bjaurus degančios odos kvapas. Priklaupiau, bandydamas įvertinti kurion pusėn skrieti. Bet tą akimirką Benas atsiplėšęs nuo sienos parodė savo galią.
Kairėje rankoje žiojėjo dar viena skylė, nuo ką tik ištrauktos adatos.

Harį pažadino kaukianti sirena, sklindantis garas plėšė sielą nuo kūno. Buvo galima aiškiai matyti kaip ji pakibusi ore. Visos ląstelės pašiurpo. Kūnas negalėjo pajudėti iš vietos, nes buvo keistai pritvirtintas prie metalinio krėslo. Garsui nutilus daktaras Horas uždegė dar penkias žvakes ir pažvelgė į jaunesnįjį pagalbininką.
~ Na ką, vis tik pavyko.
~ Atrodo taip. – nervingai plodamas delnais, mintyse atsiduso Benas.
Atsimerkiau ir nustėrau. Išsigimėliai į visų pirštų panages susmeigė blizgančio metalo smaigus, tvirtai pajungtus prie metalinio vamzdžio. Kelis kartus pabandžiau ištraukti juos, bet kaskart  kūnas sustingdavo.
~ Tai sakai nenori? – prabilo Benas.
~ Patylėk, šįkart kalbėsiu aš. -  smegenyse skambėjo jų balsai. -  Kur norėjai pabėgti?
-         Kuo toliau nuo šios vietos, - kiekvienas išleistas garsas vis giliau smeigė panages ant smaigų.
~ Kalbėk mintimis, nes garsas tau nepadės. Turėtum jausti šiuos smaigus, nes jie surakina tavo sielos galūnes.
-         Pastebėjau, - užsimiršęs išleidau garsą.
~ Duosiu tau laiko pamąstyti, - įjungdamas sireną nusisuko vyresnysis beveidis.