Pirmoji pažintis su Džonu

Džonas kėlėsi anksti. Laukė įtempta ir netykėtumų kupina diena. Džono galvoje sukosi kelios mintys: išgerk puodelį kavos, nepamiršk piniginės (mat Džonas amžiais ją palikdavo, o to pasekoje tekdavo skolintis pinigus iš Klarko), ir gink Dieve nepamiršk pabučiuoti Merės, nes kai grįši bus karas. Toliau veiksmą vystikime iš pirmųjų pozicijų... Būkime Džonu, elkimės kaip Džonas, gyvenkime kaip Džonas. Velniava vėl pavėluosiu į tą kvailą 22-ąjį (22-asis tai atobusas vežantis Džoną jo tikslu kas rytą). O tas nusmurgęs šuo mane vėl seks iki stotelės (kas rytą, prie daugiaauksčio kuriame gyveno Džonas, jį pasitikdavo, subtiliai pasakius gan neišvaizdus šunelis). Greičiau Džonai, greičiau. Ir vėl neveikia liftas, o jau po penkių penkiolika. Velniai griebtų ta sušiktą liftą. Bėgsiu nelemtais laiptai. Geriau būtumėm pirkę ta gražų namą užmiestyje, bet ne... Matai Merei reikia buto centre, jai reikia parduotuvių ir miesto triukšmo. (Merė buvo kilusi iš turtingos šeimos, ko nepasakytum apie Džono šeimą. Todėl jis beveik nebuvo namie. To neleido nei jo darbo grafikas, nei matiarelinė padėtis.) Pagaliau durys. Ot šūdas, ot nelemtas oras, nelemtas dievas. Vėl lyja. Nekenčiu tokio oro. O štai ir mano etatinis seklys. Vėl velkasi iš paskos. Jei butų diena kai visi taip bruzda, kad nieko negirdėt tai apšaukčiau tą šunpalaikį. 22-asis, jau atvažiavo. Nespėsiu. „Filai... Filai palauk, palauk.. Sveikas ir tu.. kaip sekasi vairuoti šita seną skardinę (šiuos žodžius Džonas ištarė taip su menkute sypsenėle veide, kuri galėjo išduoti, jog jis neturi nei noro, nei jėgų kalbėtis su Filu). “ Ir vėl.. pilnas autobusas tų bobų. Ir vėl klausinės „kur šiandien Džonai, į Malaiziją, į Argentiną, o gal į Paryžių. Žinai Džonai, Paryžiuje gyvena mano anūkas, jis vardu Antonijus. “ Na ir panašūs bla, bla, bla..... Nuo jų man galvą skauda. (kad ir kaip Džonas nekentė tų bobų, kurios netingėdavo atsikelti anskti ryte ir važiuoti iki pat maršruto galo vien tam, kad paplepėt... Jis važinėjo 22-uoju kas rytą, nes dar labiau nekentė automobilio. Bent prieš darbą ir po jo jis norėjo pailsėti nuo kažkokios atsakomybės, dėl savęs, dėl kitų.). Pagaliau pajudėjom. Senis Filas matyt vėl valė aprasojusius akinius. Einu link galo, nes tos bobos per penkias važiavimo minutes pavers mane mikčiojančiu isteriku. Sėdynės supjaustytos. O ir dar prierašas „ Luisas asilas“. Kaip gražu (aišku Džonas nemanė, kad tai gražu, bet tik tokie žodžiai jam toptelėjo į galvą tuo metu. Oooo.. atrakcionai.. Reikės nusivesti Merę. Ačiū dieve už laisvadienius ir mūsų profsąjungą. Tik daugiau nedaryk tokių nesamonių kaip šiandien. Juk žinai kaip nekenčiu lietaus ir audrų. (Džonas iš ties tikėjo dievu. Tik kartais jis jį tiesiog užknisdavo. Ta mintis, kad kažkas saugo jį, jam labai patiko.) Jau priemiestis. Reiškia oro uostas jau čia pat. Reikia eit link priekio, nes Filas amžiais pamiršta mane išleist. (Tokiais ankstyvais rytai daugiau niekas nelipdavo prie oro uosto). Paspartinkime įvykius... Bekylant įvairiaspalviams, ir įvairiadydžiams laineriams Džonas greitu žingsniu nuskubėjo link pastato, su durimis ant kurių užrasyta „Pašaliniams įeiti draudžiama“. Tai buvo Vieta kurioje Džonas pasiruošė darbui. Persirengė savo pilką kostiumą į gražią piloto uniformą. Ilgu koridoriumi jis nuskubėjo link oro uosto. O tuo metu baltame Boeng 737-800 sėdėjo Klarkas, kuris irgi prieš kelias minutes čia atkako. Neilgai trukus, pro storą stiklą Klarkas pamatė per nuo lietaus žvilgantį esfaltą atbėgantį Džona... Grįžtame į jo gyvenimą. Sušiktas, šlapias takas. O tas niekšelis jau sėdi mano lėktuve, ir dar mano vietoj. Viskas... Man truko kantrybė. Nebegaus jis skolos. Galės maldaut iš manęs to 1000 dolerių. Ir prakeiktas trapas slidus. Bet svarbu, kad aš čia. “ Labas Elizabete. Tai ka, pasiruošk kremą nuo įdegio, skrendam į Egiptą“. „ O tu šikniau, varyk iš mano vietos“ (Džonas dėl savo vietos lėktuve, ir dėl Merės galėjo padaryti viską). Ot tai asilas, geriau jau dingtų iš to krėslo, nes neatsakysiu už save. (Klarkas išsirangė iš  minkštos savo vietos ir drėbtelėjo į saviškę). Liovėsi lietus. Pagaliau. „ Klarkai jau metas. Tikrink variklius, deguonį. Aš tikrinu užsparnius ir uodegą..
Džonas su Klarku buvo patyrę pilotai. Nors ir kartais pyko vienas ant kito, bet buvo ganėtinai geri draugai. Viską patikrinus lėktuvas pririedėjo prie 5-ųjų vartų. Stiuerdesės Elizabeta, Marija, Andžela dirbo taip kaip niekad to nedarė. Buvo užimtos visos lėktuvo vietos. Žmonės norėjo gerti, valgyti ir šiaip klausinėjo visokių kvailų klausimų. Tai galėjo išvaryti iš proto bet ką. Tik ne jas. Andželai uždarius Boengo duris, Elizabetai ir Marijai paaiškinus kaip naudotis saugos diržais lėktuvas ėmė riedėti pakilimo taku. (Žinoma lėktuve buvo ir daugiau stiuardų ir stiuardesų, bet nei vieni iš jų nebuvo tokie geri Klarko ir Džono draugai kaip Elizabeta, Andžela ir Marija.). Orlaivio vadas buvo Džonas, tad viskas vyko pagal jo nurodymus. Skrydžių valdymo centrui davus leidimą kilti, jie tarsi lengva, bet labai didelė balta plunksnelė pakilo į dangų.
“Greitis stabilus. Aukštis dvidešimt tūkstančių pėdų, kursas nustatytas. Klarkai pranešk keleiviams, kad jau gali nusisegti diržus“. Galėjau ir aš pranešt tiem irzliem keleiviam tokią džiugią naujieną „Gerbiami ponai ir ponios, lėktuvo kapitonas leidžia nusisegti diržus, kurie slegia jūsų storus pilvus. Gero skrydžio. “ Va kaip tik tokią kalbą norėčiau išgirsti iš Kalrko lūpų. „Klarkai, tu ten dar ilgai. Aš jungiu autopilotą ir einu gert kavos, o tu sėsk ir prietaisus pažiūrėk“ Velnias, nebegaliu gyvent be kavos. Kavomanas (Džono lūpose, pirmą kart per šiandien atsirado tikra šypsena.). Dvi valandos skrydžio. Bet verta. Taip norečiau nusnūst. Mmm... vis dėl to Elizabtė turi gerą figūrą. Nors mano Merės kojos tikrai gražesnės. (tarp Džono ir elizabetės kažkada, dar kai jis skraidė transportiniais lėktuvais, o ji dar tik pradėjo stiuardesės karjera, tada kai Džonas dar nebuvo sutikęs savo Merės buvo karštas romanas). Gal reiktų numigt. Bet negaliu. Grištu į savo mieląjį krėslą.
    Po 3 valandų skrydžio lėktuvas buvo prie Egipto.
“Štai Klarkai, piramidės, smėlis. Štai ką aš myliu, neskaitant Merės, kurią labiausiai myliu“ Šiknius, kaip tave daugiau galima vadint. Galva linktelėjo. Man turi būt įdomu ką jis pasakoja, o pats net negali pasakyt kokio žodelio. „ Gerai Klarkai, leidžiamės“
    Lėtai išsiskleidusi važiuoklė, atsimušė į nuo karščio garuojantį taką. Lėktuvas lyg būtų labai pavargęs po kelionės, lėtai lėtai privažiavo prie aikštelės kur stovėjo trapas, su užrašu egiptiečių kalba“Sveiki atvykę į turistų rojų“Po keliasdešimties minučių lėktuve teliko Džonas, Klarkas, Elizabetė, Marija ir Andžela.
  „ Tai ką Klarkai, einam gert kavos. Einam visi. “ Idomu kaip sekasi Merei. Tikiuosi liftas jau veikia ir tas šunpalaikis jos neapkandžios. Mano mieloji Merė, vis dėl to nekeisčiu į tavę net tūkstančio Elizabečių.
Iki skrydžio atgal liko trys valandos. Visi penki draugai, krykštaudami keliavo link naujai pastatytos kavinės. Saulė juos apšvietė ir jie atrodė tarsi penki angelai grištantys  namo.