2009 06 08
Pamečiau paskutinįjį eilėraštį
atplyšusį nuo savo minties,
Jei išskleistume burę visų laivų,
kurie kada plaukė nepritrauktume
Tiek šešėlių, kiek buvo paslėpta jame.
Pamenu ten erelis,
Kurio akys panašios į jūrą
kėlė rytą savo sparnų plakimu,
O mažos žuvelės, kaip riekės
sriuboj gėrė druską į savo
Žvynus.
Ėjome tąsyk mes bėgiais
pasitikti putų ant kranto
Pabirusių. Ir nugriebt nuo
bokalų pasklidusio rūko, kuris
Perbėgo tyliai į mūsų akis.
Mačiau kaip pievos savo spalvomis
Keitė mus, nes kiekvienoje stotelėje,
mes apsikabindavom.
Buvom per daug pikti vienas ant kito,
per daug skirtingi.
Pridėdavau ausį prie bėgių,
Paskui prie tavo širdies
kad nesutraiškytų, kaip grybų,
Kokios nepastebimos pėdos.
Ir, kai paklusdavau savo
Paranojai, prisėsdavom,
kur ant samanų, nes geležinkeliai
Vaitoja – atkarpomis.
Pamenu, kai vakaras užslinko, kai
Bėgome mes nuo uodų, kaip tyliai
garas iš burnos pasklidęs
Šaukė pabučiuot, tada aš nusiėmiau
savo švarką ir atidaviau tau,
Kad sušiltum, mano skrybėlę
vėjas nusinešė, o tavo pėdas
Ir vėl geležinkelis... Vis tiek, kažkur
baigiasi viskas. Baigiasi
Kelionės lagaminais, bet kiek už trunka
skaičiuoti savo kantrybę?
Mat nuėjus nepasuksi atgal,
kaip nusisuka medžiai rudenį girgždantys...
tiek liko atplėšta...