Būčiau bent jau vardo paklausus...

(Pavėluotai. Čia prieš tai buvusiam konkursui, kuris baigės, rods, birželio 6 d.)

Taip taip taip!!! Aš supratau, aš kuo puikiausiai viską supratau. Taip. Dabar. Bet gi kaip mano šuo? Papūgėlė? Žiurkėnas? Jie liks vieni. Maisto jiems galiu palikti na, na nebent savaitei... O po savaitės kas? O jei aš negrįšiu? Ką!? Šuo – manimi? Jis jais pasirūpins? O jis, kai aš grįšiu, vėl taps šunimi?
  Viskas. Nebeklausinėju. Taip. Aš jau pasiruošusi... Oi, o ten muilo, dantų pastos? Gerai, gerai – tyliu ir... laukiu...

  Staiga sutemo. Tamsoje pasigirdo kažkoks keistas girgždėjimas ir šūvis. Ne į mane. Į kažką. Nuo garso ausyse pradėjo spengti, o rankos...
    ...
  Oi, o kur mano rankos?  Tik dabar pamačiau kad švinta...
Mano rankos – ne rankos, o  (kažkoks  siaubas!) keistai sulysusios pilkos katės priekinės kojos. Dabar čia mano rankos? O aš, o kaip dabar atrodau aš?
  – Dabar tu nuostabi kaip niekad. Liekna, grakšti, graikiškų veido bruožų ir geidžiama... Lipk žemyn nuo tų  kaimo trobos griaučių ir įeik į mane. Matai mano visos durys atviros tau. Aš tik tavęs laukiu.
  Tik dabar pamačiau tą, kuris man, dar ten, mano tikruose namuose, visiškai nematomas, įkalbinėjo būt pasiruošusiai. Aš, kaip kokia tarybinė pionierė, vedama kvailo bobiško smalsumo, pasiruošiau ir...
  Jo galūnė, styranti nuo manęs už atvertų man, atsieit, durų, koketiškai pakilo, išsilenkė ir palietusi mano galvą, lengvai nuslinko nugara žemyn. Jausmas žodžiais nenusakomas...
  – Įeik. Įeik pati, savo noru į mane ir tada mes panersime į šį klonuotų kanapių vandenyną, o ten, už jo, matai, yra stebuklingų falų šalis... Nori ten?
  –Taip...
  Tas „taip“ nuskambėjo tyliai, bet tvirtai.
  Aš jame! Užplūdęs saugumo ir palaimos jausmas, pakilimai ir atoslūgiai kanapių vandenyne... Taip, tik šitaip aš įsivaizduoju orgazmą, tik... tokį... jį ... ne...! ...
  Stebuklingų falų šalyje man jau buvo nuobodoka. Jaučiausi kaip  nugenėtų buksmedžių giraitėj.
Prie jų prisiliest negalėjau, nes dar tūnojau jame, o ir jis savo durelių neatidarinėjo...
  – Dar panardykim po vandenyną, – nedrąsiai paprašiau...
  – Deja, mano jėgos išseko. Mano variklis rite rija degalus. Turime grįžti.
  – Namo?!
  – Deja… Ten tavęs laukia šuo, pa...
  – Bet juk tu sakei, kad...
  – Daug ką mes sakom... Susitiksim per sekančią pilnatį. Būk pasiruošus...
  Tamsa. Šūvis. Ne į mane. Į kažką. 
  Vėl rankos, kaip rankos... Seniai manikiūras nedarytas... Šuo, žiurkė, papūga...
  Ech, būčiau bent vardo paklausus...