Šv. Marijos Baltoji sinagoga II

Vakar tikriausiai padauginau ispaniško alaus. Šviesiai gelsvas birzgalėlis gėrėsi lengvai tarsi limonadas. Po koridos adrenalinas trenkė mudviem su Vaiva į galvą, tai ir užsisėdėjom viešbučio bare jaukiame atsipalaidavusių turistų būrelyje, gan tankiai gurkšnodamos ir kartas nuo karto su plačia šypsena šūktelėdamos barmenui „una mas! ”.
           Rytas buvo sunkus. Skaudėjo galvą, kaklas treškėjo nuo druskų, žvėriškai norėjau miego, bet grafikas vertė keltis ir važiuoti „kultūrintis“ į Toledą. Vaiva vengė kalbėtis ir ačiū jai, nes mane erzino absoliučiai viskas.
           Pažintinėse kelionėse visuomet pasitaiko vienas kitas erzinantis bendrakeleivis. Mano rakštis buvo gal keturiolikos metų paauglys, keliaujantis su motina. Pats bjauriausias paauglys, kokių dabar pilnos visos vidurinės. Dar vakar su Vaiva baisėjomės, kur ritasi mūsų jaunoji visuomenė – jokių auklėjimo apraiškų, ką jau kalbėti apie elementarią pagarbą aplinkiniams. Vaikinukas kabinėjosi prie visų su kvailiausiais klausimais, be ceremonijų prašėsi pavaišinamas sausainiais ar sumuštiniais (baisu išsitraukti šokoladuką), pertraukinėjo gidę idiotiškais šūkčiojimais ir komentarais. Jo motina – kaštoninė višta su sugižusia šypsenėle – retkarčiais lyg ir tramdė savo atžalą tokiu vangiu priekaištėliu „Na sūnyti... “
           Taigi, sukandus dantis stengiausi nežiūrėti į nemaloniuosius bendrakeleivius ir apsimečiau besigrožinti vaizdais pro langą. Vaiva įtariai žvilgtelėjo į mane, įbruko į delną „Ibuprofeno“ tabletę ir gan teisingai pastebėjo, kad besigrožinčio žmogaus veido išraiška gerokai skiriasi nuo šūdo kandusio...
           ... Po keleto valandų gyvenimo džiaugsmas grįžo. Toledas – nuostabiausias miestas, kompanija fantastiška. Vilkomės grupės uodegoje, iškėlę fotoaparatus dairėmės gražiausių kadrų ir šaipėmės iš vienas kito foto-meninių sugebėjimų. Liko aplankyti paskutinį objektą – Šv. Marijos Baltąją sinagogą (ispaniškai skamba išties geriau – Santa Maria la Blanca). Vidudienio saulė plieskė negailestingai, vanduo buteliukuose įkaito iki arbatinės temperatūros, gidė ragino mus paskubėti.
           Visiems sugužėjus į vėsią pritemdytą šventyklą, akimirksniui pasirodė, kad laikas sustingo. Tuoj pat nuvijau keistą jausmą, sunerimusi, kad galva perkaito saulėje. O gal tai natūrali organizmo reakcija iš kaitros staiga patekus į vėsią patalpą. Gidė Aleksandra persimetė pora frazių su savo kolega, tolediečiu Ramonu, ir ėmė pasakoti, greitakalbe berdama žodžius. Atsirėmiau nuošaly į sieną ir leidau istorijos debesėliui mane apgaubti.
           - ... nes Tolede jau nebėra aktyvios žydų bendruomenės, jie čia nesirenka ir nesimeldžia, tik kartą ar du per metus jie atvyksta čia lydimi rabino, atlieka savo apeigas ir išvažiuoja... como?.. taip, dažniausiai iš Madrido, nes tai yra labai brangu...
           Atrodė, lyg jau esu čia buvusi, šis baltų kolonų sodelis jau matytas, nepažįstamas ir svetimas buvo tik uždangstytas tamsaus medžio altorius. Tokio mistinio jausmo dar nebuvau patyrus... Saulės takeliuose plūdriavo tirštas lengvų dulkių debesis ir minkštai leidosi numindžiotų plytelių. Mano kairėje – išėjimas, dešinėje – svetimkūnis altorius, o viršuje – pasaginės arkos, paremtos aštuonkampiais pilioriais, išpuoštais kakavos spalvos ornamentuotais kapiteliais. Dar aukščiau – virš arkų – kapitelių spalvos ornamentų tinklas, augaliniai motyvai pereinantys į tikslių geometrinių formų lipdinius. Tiesiai priešais mane – keista, kad ne pačioje garbingiausioje vietoje, nors ir geriausiai saulės apšviestoje – kabojo nedidelis spindinčio metalo kryžius, taip pat išraižytas arabiškais ornamentais. Ganėtinai keistas kryžius, pamaniau, nusmailintas apačioje tarsi koks durklas, ir taip neaukštai pakabintas – lengvai galėtum pasiekti ranka. Tikriausiai dėl to taip ir blizga, nes turistai nučiupinėjo. Nusisukau ir ėmiau dairytis Vaivos – galėtų nufotografuoti mane tarp šitų magiškų piliorių, kai visi išeis lauk ir nebeliks kam sugadinti kadro. Bet kurgi ji?