Tiesiog taip...

Atgal negrįžta niekas – tai supratau atsisukęs. Žvilgtelėjau pirmyn ir tu virtai akmeniu. Kiekvienas mano žvilgsnis juos vertė į akmenis, juodus, graviruotus ir išrašytus.
Kam stiklinė kraujo pusryčiams, kaulas – pietums, mirtis – vakarienei.
Kam stiklinė pieno iš ryto, meilė – pietums, lova – nakčiai.
Man taurė vyno, žila galva ir lazda rankose. Dar vienas žvilgsnis – dar vienas akmuo.
O pačio širdis sesuo vienatvei. Smurtas po kojom, nekaltybė rankose. Tiesa, tai atstumas iki saulės. Sąžinė, tai kelias atgal. Ir tik gyvenimas kelias pirmyn. Aš vis dar einu pirmyn. Aš vis dar mėgaujuos jaunyste. Laikas sustojo amžiams. Nereikėjo žiūrėti į veidrodį, ten buvo senatvė. Dabar ir aš akmuo.
Koks mielas jūros dugnas, koks skaidrus dangus ir vėjas paguoda. O, jaunystė, ta nerūpestinga jaunystė dar manyje. Dangaus ašara galbūt suvilgys mano sausą ir kietą širdį, akmeninę, bet vis dėl to širdį.


2000 06 08.