Ties riba (8)

Pusiaukelėje tarp geležinkelio stoties ir miestelio nuo vieškelio atsišakoja siauras, liepomis apsodintas keliukas. Jis veda prie akmenimis grįsto kiemo, kur stovi aukštais pamatais, ūkiniais pastatais apjuostas senovinis, „gaspadoriškas“ dvaras. Iš tolo šviečia baltos akmeninės tvartų sienos, ties kuriomis sustoja keliuką lydėjusios liepos ir pro medžių lapus raudonuoja namo stogas.
Namas didžiulis, dviaukštis, dviejų galų, atskirtų vienas nuo kito erdvia priemene. Per priemenės vidurį – laiptai į antrą aukštą, po laiptais – durys į dvilangę kamaraitę. Apačioje gyvena šeimyna, o viršuje – visada tavarkingi, su baltomis užuolaidomis ant langų, baltom staltiesėm ant stalų, gražiai paklotomis lovomis, kartas nuo karto valomi ir vėdinami kambariai. Niekas nežino, kada čia gali užgriūti svečių iš Kauno.
  Ši graži, tvarkinga sodyba su šimtu hektarų žemės priklauso Vyto sesers uošviui ministrui ir jo broliui Šalteniams. Visi giminės čia suvažiuodavo šventes švęsti. Dabar dvare šeimininkauja nuomininkas Budrys. Kol buvo gyvi, tvarkėsi ministro tėvukai, o jiems mirus, buvo ilgai galvojama, ką daryti su žeme. Visi turėjo gerus valdiškus darbus, ir žemės dirbti niekas nenorėjo. Vyresnysis brolis labai norėjo žemę parduoti, bet užprotestavus broliui ministrui ir daugumai jam pritarus, žemė buvo išnuomota buvusiam ūkio agronomui Budriui. Su sąlyga, kad antras aukštas būtų neužimtas ir visada paruoštas taip, kad būtų galima jame gyventi. Bet kuriuo metų laiku, bet kurią dieną, kartais net ir neįspėjus,  atvykdavo svečiai, kurie užėmę viršutinį aukštą gyvendavo čia kiek tinkami.
Pasirodžius rusams Lietuvoje, ministras su šeima susiruošė trauktis į Vakarus, tik iškilo klausimas, ką daryti su marčia? Ji laukėsi pirmagimio, buvo paskutinės nėštumo dienos, kai atėjo žinia,  kad žmogus, turėjęs pervesti per sieną, yra pasiruošęs ir laukti jau nebegali.
Visiems buvo aišku, kad Birutė negalės keliauti kartu. Nebuvo laiko svarstymams. Skubiai buvo nuspręsta nuvežti ją į kaimą pas Budrį, o su ja – kaip bus, taip, liko ir jos vyras Tadas.
  Čia ji, kaip ir buvo galima laukti, pačią pirmąją dieną ir pagimdė, o tos pačios dienos naktį ministras su žmona ir jaunesniuoju sūnumi slapta perėjo sieną ir atsidūrė Vokietijoje.
Taip susiklostė, kad ministro marti gimdė, padedant senai kaimo bobutei, bet viskas praėjo sėkmingai. Berniukas gimė sveikas, o gimdyvė, nė savaitei nepraėjus, pakilo iš lovos.
Čia kaime su mažiuku būtų visai gerai. Didžiuliai kambariai, grynas oras, šviežias pienas, kiaušiniai, daržovės, jei nedrumstų ramybės tokie neaiškūs laikai. Niekas nežino, kas laukia rytoj. Visą laiką gyveni baimėje, kad kas neįskųstų, kad ne šiandien, tai rytoj neatvažiuotų mašina išvežti į Sibirą. Gyveno slapstydamiesi, bet kol kas įvykiai klostėsi palankiai.
  Ūkis be savininkų, žemę dirba nuomininkas, atseit, savas žmogus, ne buožė. Norinčių žemės gaut neatsirado, ūkis išliko nei nacionalizuotas, nei išparceliuotas, nei išparduotas. Už nustatytas pyliavas ir prievoles buvo leista ir toliau žemę dirbti nuomininkui. Visos duoklės buvo pristatomos laiku ir  jokie aktyvistai ar svetimi žmonės čia nesilankė. Savi visi tylėjo...
  Išgyvenus baimėje metus, atėjo vokiečiai. Visi lyg ir atsikvėpė.  Ko gero, bus galima grįžti ir į Kauną. Ten tėvų namai, draugai... Tėvų namuose galėtų gyventi. Gal pavyktų kur nors įsidarbinti? Apsilankęs Kaune Tadas labai nusivylė. Visame buvusio ministro name jau šeimininkavo vokiečiai, o sutikti draugai patys nežinojo, ką darys toliau.
  Grižęs Tadas čia, vietoje, pradėjo darbo paieškas. Negali būti, kad neatsirastų jam darbo... Negi nepravers vokiečiams jo išsilavinimas, vokiečių kalba ir ilgametė patirtis, dirbant departamente?  Pasikalbėjo su vienu, kitu, kol pagaliau, viršaičio rekomenduotas, įsidarbino vokiečių komendantūroje. Neilgai trukus komendantas paėmė jį į savo  pavaduotojus. Tadas ten ir dirbo visą vokietmetį.
Komendantūra kartu su valsčiaus būstine buvo įsikūrusi netoli geležinkelio stoties, didžiuliame dviejų aukštų pastate, kur dar glaudėsi paštas, girininkija ir banko filialas. Dabar bankas jau nebeveikė, ir ta patalpa žemutiniame namo aukšte grotuotais langais buvo paversta dabokle. Ten būdavo uždaromi triukšmadariai, chuliganai arba sulaikyti įtartini asmenys.
Iš pradžių Tadas į darbą važinėjo dviračiu, o vėliau komendantas davė jam motociklą ir jis tuos kelis kilometrus kas rytą nuparpdavo mažiau nei per dvidešimt minučių. Pietų valgyti irgi važiuodavo namo. Kai kada Tadas pakviesdavo komendantą į namus, kur laukdavo Birutė, paruošusi skanius pietus. Komendantas visada pasiimdavo butelaitį vyno. Po pietų jie visi dar pasėdėdavo, išgerdavo po taurę, vyrai surūkydavo po cigarą, po to, padėkoję šeimininkei, motociklais dumdavo atgal.