Geriausiam draugui (teneįsižeidžia žmonės)

Pavargęs po dienos darbų -
linksmybių, tyrinėjimų, žaidimų,
Krenti išsekęs ant bet kokių patalų,
Ir užmingi be didelio pasiruošimo.

Tu šuo, tau lengva, sako daug kas.
Nes myli ir globoja šeimininkai.
Bet ar suprantat, žmonės brangūs,
Kad ir šunelį nerimas apninka?

Kai mažą inkščiantį šuniuką,
Mes atplešiam neklausę nuo mamos,
Kai pratinam daryt sisiuką,
Kažkur lauke, o ne šiltuos namuos.

Kad spurda jo širdelė,
Kai bijo mūs bausmių,
Nors stengiamės atrodyt visagaliai,
Mums taip toli iki šunų...

Meluot nemoki, mažas padarėli,
Ir sutinki rankas laižydamas iš meilės,
Tave juk tobulą dievai sutvėrė,
Su snukučiu, kuris taip primena malonų veidą.

Tik šuo... Bet ko taip liūdna jo netekus?..
Esi kažkas daugiau, negu vien keturkojis draugas.
Brangesnės už bet ką man tavo akys,
Ilgiuosi tų dienų, kai krėsdavai linksmas išdaigas.

Dabar greta manęs draugužis kitas,
Dar augantis, dar vaikas, dar kvailiukas.
Bet tavo mielas šuniškas prisiminimas
Išliks brangiausias sielos deimančiukas...