Rašyk
Eilės (71806)
Fantastika (2153)
Esė (1687)
Proza (10290)
Vaikams (2488)
Slam (47)
English (1084)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







-Kiek? – ištariau su akivaizdžiu pykčiu balse.
-Nežinau. Gal dvidešimt, gal trisdešimt minučių, - abejingai pareiškė Samanta.
Akimirką įsivyravo tyla.
-Atleisk, - vėl tęsė ji. – Nežinojau, jog užtruksiu taip ilgai. Gydytojas toks užimtas.
-Nieko tokio. Nusipirksiu laikraštį ir palauksiu mašinoje, - šaltai atrėžiau.
-Aš tikrai apgailestauju, jog taip nutiko, tačiau ir pats žinai, kad...
-Nereikia priminti, - pertraukiau ją, - tiesiog paskubėk.
Nelaukiau, kol ji išlemens dar vieną niekam tikusį atsiprašymą, ir padėjau ragelį. Nuo viso to jau buvau pavargęs. Kiekvieną laisvą minutę svarsčiau, koks būtų gyvenimas be Samantos ir jos problemų, kurios ilgainiui tapo ir manosiomis. O kad būčiau palikęs ją prieš mėnesį.
Išlipau iš mašinos ir nupėdinau link spaudos kiosko. Dangus buvo apsiniaukęs, į veidą pūtė stiprus vėjas. Akivaizdu, kad greitai pradės lyti, tačiau žingsnio nepaspartinau.
Aš juk ne bėglys - negaliu taip visko imti ir palikti, nors to trokškau visa savo širdimi. Jei išduočiau ją, vadinasi išduočiau ir save, ir tėvus, ir mūsų draugus. Tiesa pasakius, galėčiau kad ir dabar nusipirkti lėktuvo bilietą į vieną pusę, įsigyti nekilnojamojo turto užsienyje bei pradėti naują gyvenimą  - su aplinkinių panieka, su sąžinės graužatimi, bet vis tiek naują. Bet ar tikrai galėčiau būti toks sąvanaudis?
Gaila, kad visi pastebi tik Samantos nelaimę, nuolat ją guodžia, ramina, tačiau, kas paguos ir užjaus mane? Nejaugi niekas nepastebi mano kančios?
-Kuo galiu padėti? – ramiu tonu paklausė pardavėja.
-Prašyčiau „Lietuvos rytą“, - atsakiau ir ištiesiau šimto litų banknotą, - grąžos nereikia.
Tegul džiaugiasi tuo blizgančiu popierėliu. Tegul nors vienas žmogus pasijaučia laimingas.
Atsisėdau atgal į mašiną ir pradėjau vartyti laikraštį. Akys raibo nuo skambių antraščių. „Garsenybių pora paskelbė apie sužadėtuves“.
Draugai dar prieš tą siaubingą diagnozę mus laikė idealia pora, bet aistra ir susižavėjimas, kurį jaučiau Samantai, dingo gerokai anksčiau nei sužinojau, kad ji serga vėžiu. Dabar jau nieko pakeisti negaliu. Juk jei palikčiau ją, kiti pamanytų, jog nenoriu vesti ligonės, tačiau ar jie taip pat pamatytų, koks esu vienišas ir nelaimingas? Turbūt ne.
Reikėtų pakalbėti su tėvais. Motina greičiausiai suprastų, tačiau tėvas... Ant kortos pastatyta per daug: bendras verslas su Samantos šeima, geras įvaizdis visuomenėje ir galų gale mūsų visų gyvenimai. Jei tai liestų tik mane, be jokios abejonės kad ir šiandien mesčiau Samanta, tačiau tai paveiktų visą mano šeimą. Nenoriu nuvilti tėvo, nenoriu pravirkdyti motinos.
Ant mašinos lango nukrito keli lašai. Buvo gera sėdėti viduje bei pasislėpti nuo lietaus, kuris kiekvieną akimirką darėsi vis stipresnis.
Kažkodėl tai priminė mane patį. Aš visada ieškodavau saugios vietelės nuo gyvenimo negandų taip, kaip ir dabar stebiu krintančius lašus, patogiai įsitaisęs automobilyje. Tačiau man niekada į galvą neatėjo mintis, kad lietumi galima pasidžiaugti, ne tik jo bijoti. Rizikuoti – tai dar nereiškia visko netekti. Kartais laimės reikia ieškoti patiems ir nelaukti, kol ji pasibels į užrakintas duris.
Kažkas stuktelėjo į mašinos langą.
-Atrakink mašiną, - surėkė Samanta.
Pažvelgęs į šoną, pamačiau permirkusią žmogystą. Jau buvau betiesiąs ranką, jog atidaryčiau duris, tačiau sudvejojau. Stebėjau, kaip lietus gadina Samantos tobulą makiažą. Iš kerinčios princesės ji virto atgrasia ragana. Keista, bet tokią  ją visada ir įsivaizdavau. Ragana, kuri atėjo sugriauti mano pasaulio.
-Įleisk mane, - dar garsiau surėkė Samanta ir stipriai ėmė daužyti langą.
„Įleisk mane“ pakartojau mintyse ir užvedžiau variklį.
2009-06-06 17:14
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-07 01:36
Gucė
kiek per manieringas su simtais litu ir t.t., o pati jausena ir suprantama ir atgrasi tuo pat metu, kaip ir pats gyvenimas
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-06 19:24
KartaisAš
O aš patvirtinti tos jo pozicijos negaliu iki galo. Man atrodo kad šis kūrinys tikrai suras atgarsį ne vienoje sieloje, kuri yra išgyvenusi nors truputėlį kažką panašaus į šią jauseną. Tačiau akivaizdu, kad tu nesi išgyvenęs tokios situacijos arba nebent labai švelnų jos variantą, nes kalba labai dirbtina, o emocija atrodo netikra. Labai lėkštai bandai įsiterpti į save per lietaus įvaizdžius. Na, bet gali būti ir blogiau, nes apskritai jausmus labai sunku aprašyti, jei jų pats neišgyvenai ar neįsigyvenai, kai juo jaučia tavo veikėjai. Ne itin ko vertas stilistiškai, bet sunki padėtis kartais ir be to išsiverčia. Pabaiga yra geriausia.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-06 17:33
_idiotas
Suprantu 4x4 poziciją, bet aš už šitą kūrinį.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-06 17:28
4x4
4x4
Ir šiaip siaubinga. O boža. aš nesuvokiu, kam čia išvis kišti tokius beviltiškus reikalus ; D Čia sau gali tokius pasirašyti ir tiek.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-06 17:21
4x4
4x4
Negražus k8rinys. Grynai emociškai šlykštus. Nors iš to, kaip tik iš to, dažniausiai išeina kažkas verto, kaip meno kūrinys, iš to 'šlykštumo', čia, rodos, ne tas atvejis..
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą