Rašyk
Eilės (71806)
Fantastika (2153)
Esė (1687)
Proza (10290)
Vaikams (2488)
Slam (47)
English (1084)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 3 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Kūrinys dalyvavo Fantastika. lt konkurse. Čia įdėjau mažumėlę praplėstą.

____________

Pirma diena

Alfredas

„Jeigu ryte atsibundi, vadinasi, dar ne viskas baigta“. Šis užrašas kabo virš mano lovos daug metų, bet tik visai neseniai supratau jame slypinčią dviprasmybę: kartais norisi, kad kas nors būtų baigta. Kai sukako penkiolika ir galutinai supratau, kad manęs nedomina merginos, šis užrašas padėjo ištverti siaubą ir neviltį. Kai mane paliko Eduardo, aš kiekvieną rytą atsikėlęs žinojau, kad išsiskyrimas ir vienatvė jokiu būdu dar ne pabaiga. Bet pastaruoju metu noriu, kad kai kas pasibaigtų ir todėl rytais vietoj optimizmo plakatas spinduliuoja nerimą.

Yra toks Venislovas, senas mano klientas, kurį su savimi veduosi iš leidyklos į leidyklą ir jis niekada neapvilia nei manęs, nei redaktorių. Dirbti su juo nėra lengva, bet mes pripratom vienas prie kito kaip senų sutuoktinių pora, susitaikiusi su tuo, kad nors gėlės seniai nuvyto, bet gludinti šonus su kuo nors kitu tokiame amžiuje yra mažų mažiausiai nepatogu. Taigi, Venislovas, ekonominių straipsnių ir vadovėlių virtuozas, yra bjauraus būdo, bet prognozuojamas kaip musonų sezonas. Rytais aš jam galiu atleisti už tai, kad mūsų bendradarbiavimas nėra baigtas.

Tačiau leidykla, kurioje dirbu pastaruosius metus, turi didesnių ambicijų, nei aš pajėgiu suvirškinti. Taip, aš mėgstu gerą fantastiką. Kai atsigulu vakarais į pastaruoju metu tuščią patalą, priešais kabo ištikimasis plakatas, o ant naktinio staliuko stūkso nemaža stirta fantastikos knygų. Todėl, kai man pasiūlė kuruoti fantastikos sritį, mielai sutikau.  Mano redaguojami ekonomikos leidiniai buvo fantastiški savo populiarumu, o leidyklos leidžiama fantastika buvo ekonomiška savo formatu. Bet redaktorius nepritariamai raukėsi, kai dalijausi savo įžvalgomis apie nuostabų derinį.

Kaip galėjau būti toks naivus? Redakcija turėjo nerašytą taisyklę – visus, net beviltiškus rankraščius, būtina recenzuoti ir duoti išsamų atgalinį ryšį. Redakcijos senbuviai sugebėjo laviruoti tarp šio reikalavimo uolų meistriškai, kaip gerai įgudę locmanai. O man sekėsi sunkiai, esu pernelyg sąžiningas. Todėl, kai Poseidono pseudonimu pasivadinęs grafomanas užtvindė pašto dėžutę nenutrūkstamu rašliavos srautu, pirmas tris savaites rašiau atsakymus manydamas, kad darau paslaugą. Poseidonas, pradžiugintas dėmesio, padidino apsukas. Tada supratau padaręs klaidą, bet buvo per vėlu. Jis gavo mano mobilaus telefono numerį ir tą šventą ofisinio gyvenimo valandą, kuri prasideda atsisėdus prie staliuko su laikraščiais ir kavos puodeliu, Poseidonas pavertė pačiu atgrasiausiu paros metu. Nesunku suprasti, kad taip pradėjęs dieną, velkuosi per ją spinduliuodamas anaiptol ne mažorinius fluidus. Visa laimė, kad dažniausiai niekas man nesipainioja po kojomis.

Vakar nusprendžiau šiai prastu įpročiu virtusiai tradicijai padaryti galą. Gavau eilinį Poseidono opusą ir supratau, kad privalau peržengti ribą, jeigu noriu žiūrėdamas į veidrodį jausti bent mažumėlę pagarbos tam, ką jis atspindi.
- Labas rytas, ponas Alfredai. Ar galiu su jumis pasikalbėti kelias minutes? – nuolankiu bosu ištarė ritualinį pasisveikinimą Poseidonas. Šį rytą jį aš įsivaizduoju kaip storą, akiniuotą, pliktelėjusį senį, iš ausų kyšančiais žilstelėjusiais gyvaplaukiais. Taip lengviau padaryti tai, kam ruošiuosi. Atsilošęs nepatogioj valdiškoj virtuvės kėdėje piktdžiugiškai nusišypsojau ir atsakiau:
- Žinoma, aš laukiau jūsų skambučio. Vakar perskaičiau apysaką... -padarau pauzę.
- „Fosterių prakeikimas“ – su viltimi balse padeda Poseidonas.
- Taip, „Fosterių prakeikimas, - sutinku.
- Ką manote? – nepraranda vilties Poseidonas.
- Šlamštas, - atsakau.
Tyla. Poseidonas nepratęs girdėti tokių apibendrinimų. Jis įprato aptarti siužeto ir stiliaus spragas, sulaukti palaikymo, kad įdėjus daug darbo galų gale jam pavyks parašyti tokį kūrinį, kuris atitiks ne tokius jau ir aukštus, mano nuomone, leidyklos reikalavimus fantastikos žanrui.
- Bet kodėl? – aistringai kaip karvė iškvepia į ragelį neviltimi persunktą klausimą, - sakėt, kad aš pastaruoju metu darau pažangą!
- Jūsų pažanga, gerbiamasis, panaši į dvejetukininko pastangas ištaisyti pažymį į trejetą. Leidykla spausdina pirmūnų darbus. Aš net nekalbu apie stilių, nes jūs jo neturite. Suprantate, jeigu Žemaitė rašytų „Marčią“ naudodama fizikos terminus apibūdinti Vingių Jono išgyvenimus, jos apsakymas būtų panašesnis į fantastiką nei jūsų rašliava. Neturite talento ir tiek. Jūsų idėjos? Būtų pusė velnio, jeigu nebandytumėt iššokti aukščiau bambos....
- Bet mano idėja unikali! – pasipiktinęs sušuko Poseidonas, - jūs pats man sakėt, kad apsakymas apie nežemišką protą, mąstantį visiškai kitaip nei žmonės, būtų labai įdomi tema.
- Būtų, - patvirtinau, - jeigu jums užtektų sugebėjimų savo apsakyme įtikinti, kad tas protas iš ties sugeba nematyti to, ką matome mes. O jūs rašote, apie dangų, apie saulę, žolę ir dramblius. Tik žmonių jūsų ateiviai, kažkodėl, nemato. Na, pasakykit, kuo mes tokie ypatingi, palyginus su drambliais?
- Mes mąstom, ir todėl mus apgaubia ypatingas laukas, kuris neleidžia ateiviams pamatyti mūsų kūnų.
- Tikrai? O kaip mūsų miestai, gatvės ir mašinos? Jų ateiviai irgi nemato, nes jie apgaubti mūsų mąstymo auros? – tulžingai sviedžiu Poseidonui.
Jis nutyla. Kurį laiką girdžiu jo trūksmingą šnopavimą, ir po kelių akimirkų neatsisveikinęs padeda ragelį. Ar tai reiškia, kad su Poseidonu baigta?


Tai

Nusprendėme betarpiškai ištirti ketvirtąjį materijos telkinį, kuriame anksčiau aptikom egzotišką spinduliavimą siaurame dažnių diapazone. Paprastai nesidomim objektais, mažesniais nei šešiasdešimt devynios tercijos energijos tankio, nes visi skaičiavimai rodo, kad mažesnio energijos tankio tiesiog neužtenka materijai įgyti reikiamą struktūrą  intelekto atsiradimui. Ketvirtas telkinys šiuo požiūriu buvo niekingai smulkus, tačiau savaip unikalus: keistas spinduliavimas išplitęs po visą sferos paviršių, dinamiškas ir netolygus. Jį skleidė tūkstančiai milijardų „krešulių“, besiskiriančių energijos tankiu ir judėjimo trajektorijomis. „Krešulių“ judėjimas ir energijos apykaita buvo tokie chaotiški, kad tik po daugelio ciklų pavyko aptikti dėsningumus. Mūsų entuziazmui nebuvo ribų – tokia įvairovė ir formų gausa žadėjo smarkiai praplėsti mūsų turimas žinias apie šias retai aptinkamos energijos struktūras. Supratom aptikę tikrą lobį ir ilgai nelaukę nusprendėm nusileisti. Vienintelė problema, kurią atkakliai ir, sakyčiau, netgi įkyriai akcentavo patirties domenai, buvo tai, kad „krešuliai“ dengė kone visą telkinio paviršių. Turėjom informacijos, kad tiesioginis kontaktas su tokiomis energijos struktūromis nėra saugus. Bet vis vien nusprendėm nusileisti. Sugaišom nemažai laiko, kol jas suklasifikavom ir nustatėm kritinius spinduliavimo parametrus. Galų gale, pasirinkom stacionarų „B“ klasės krešulį, kurio energijos tankis teikė vilčių, kad kontaktas bus saugus.


Alfredas

Iš rytinės valandos, skirtos kavos ritualui, liko net keturiasdešimt penkios minutės. Lengviau atsidusau ir atsisėdau prie nedidelio biuro virtuvėlės stalo su puodeliu ir laikraščiais. Pripažįstu, kad su Poseidonu susidorojau drastiškai, bet tai buvo savigyna. Pomėgius ir ritualus esu įpratęs palyginti su balta paklode, per kurią nedera visokiems Poseidonams vaikščioti purvinais batais. Taip jam ir reikia.

Perskaitęs laikraščius ir patenkintas gyvenimu nužingsniavau į savo kabinetą, uždariau duris ir nustebęs sustojau. Ant darbo stalo stovėjo nedidelis pintas krepšelis su braškėmis ir rašteliu. Atsidusau, pastūmiau krepšelį į šoną ir atsisėdęs įjungiau monitorių. Braškės man patinka, pinti krepšeliai nesukelia emocijų, o rašteliai kelia susirūpinimą. Ypač kai juos rašo moterys. Šį kartą už braškes ir raštelį turėčiau dėkoti Audrai. Deja, ji maloni mergina ir teks gerai pasukti galvą, kaip nesuteikti jai pernelyg daug vilčių tuo pat metu neįskaudinant. Man ant kaktos neparašyta, kad esu gėjus. Viena vertus, tai gerai, nes niekam nekyla įtarimų, kad regbis ir homoseksualumas yra suderinami, taigi, turiu „tikro“ vyro reputaciją. Iš kitos pusės, randas ant smakro, garbanoti plaukai ir dvimetrinė figūra nuolatos sukelia nepatogumų dėl priešingos lyties dėmesio. Laikui bėgant įsigudrinau kuo rečiau rodytis akyse moteriškai kolektyvo pusei. Ateinu į darbą pirmas, uždarau savo „akvariumo“ duris, nuleidžiu žaliuzes, o palieku ofisą paskutinis. Man tai tinka ne vien dėl to, kad retai šmėkščioju kitiems prieš akis. Esu darboholikas. Tačiau toks režimas tik apgaubė mane paslapties šydu ir tapo tikru iššūkiu visoms netekėjusioms bendradarbėms. Laikui bėgant jos įsitikino, kad pastangos mane suvilioti bergždžios, bet Audra pas mus vos keletą savaičių.

Trindamas šiukšles iš elektroninio pašto dėžutės sugurgiau pirmąją braškę. Saldu. Pastarąsias dvi savaites siaučia kaitra, trūksta lietaus, braškės nustekentos sausros ir todėl saldžios kaip medus. Lėtai sukramčiau antrą, skaitydamas Venislovo pastabas apie mano siūlomus pakeitimus. Senas niurgzlys niekaip nesupranta, kad kruopštus Keinso teorijos aprašymas įdomus tik akademikams. Jis nori parašyti savo veikalą taip, kad idėjas suprastų ir „Vidutinio Jono“ auditorija, bet nesutinka trumpinti įvado. Nusprendžiau, kad atsakymą dėl įvado parašysiu rytoj, tegul Venislovas šiek tiek atvėsta. Dirbu su juo jau ilgai ir gerai žinau, kad laikas mano sąjungininkas – pirma Venislovo reakcija į gerus pasiūlymus visada būna tarytum kelio nervo į neuropatologo plaktuką.

Kita žinutė nuo Audros. Net ne žinutė, o visas laiškas. Atidžiai perskaičiau istoriją apie korektūros specialistą iš vienos New York leidybos bendrovės, kuris mirė savo darbo vietoje ir jo bendradarbiai suprato apie tai tik po penkių dienų. Žmogus ateidavo į darbą pirmas ir išeidavo paskutinis, dirbo nepakeldamas galvos nuo rankraščių, todėl niekas neatkreipė dėmesio, kad jis jau seniai nebegyvas, nors sėdėjo, kaip visada, palinkęs virš savo stalo. Nesąmonė. Lavonas dvokia, o ne tik sėdi. Bet Audros užuomina aiški ir provokuojanti. Ką gi, man tereikia nepasiduoti provokacijoms – žinutę ištryniau.

Atsiverčiau Venislovo rankraštį ir atsikandau trečios braškės. Nurijau ir susiraukiau. Skonis toks, lyg būčiau atsikandęs muilo su rožių aliejumi. Išspjoviau likučius į šiukšliadėžę ir pabandžiau pakilti, kad įsipilčiau vandens... bet nepajėgiau. Kojas tarytum kažkas surakino. Nustebęs pabandžiau dar kartą, bet staiga iš papilvės, tarytum, šaltas frontas, pakilo stingdanti banga ir užliejo galvą. Akyse aptemo, nors sąmonės nepraradau. Tiesiog negalėjau pakrutinti nė piršto. Jau geriau būčiau atsijungęs, nes beprotiškai išsigandau. Negalėjau prasižioti, visiškas paralyžius. Net sustenėti, jau nekalbant apie kokį nors stipresnį garsą. Insultas! Nejaugi man insultas? Aš nenoriu tapti daržove, po velniais, man tik trisdešimt treji!

Tai

Transformacija užklupo netikėtai. „B“ klasės „krešulys“, ant kurio sėkmingai nusileidome, pasirodo, buvo ne toks jau saugus, kaip atrodė atlikus analizę. Įvyko blogiausia, ko buvo galima tikėtis – anksčiau neidentifikuotas tame regione „A“ kategorijos „krešulys“ dideliu greičiu pasiekė mūsų nusileidimo vietą ir pradėjo intensyvią „B“ klasės „krešulių“ absorbciją. Laiko turėjome nedaug, bet padarėme viską ką galėjom. Iššifravom agresyvaus krešulio parametrus ir nustatėm galimas poveikio sritis. Planas buvo paprastas – kiek įmanoma labiau sumažinti „A“ „krešulio“ energijos transformacijos potencialą kol surasim būdą, kaip palikti pavojaus vietą. Kai tik „A“  pradėjo „B“ absorbciją, pasiuntėm slopinimo impulsus į tas sritis, kurios, mūsų skaičiavimais, atsakė už bendrą visos sistemos funkcionavimą. Sunaikinti agresoriaus, kaip ir manėme, energijos nepakako, bet transformacijos procesus sustabdėm.

_______________________
Antra diena

Alfredas

Vakar vakare buvo užėjęs redaktorius. Nemačiau jo, nes negalėjau atsisukti į duris, bet girdėjau kaip burbtelėjo:
- Alfredai, pirmadienį devintą sutariau susitikti su Venislovu. Nepavėluok. Skambino vienas rašytojas, pasivadinęs Poseidonu, skundėsi tavimi. Norėsiu rytoj apie tai pasikalbėti.

Klankt. Durys užsidarė.

Maniau, kad širdis iššoks per gerklę. Pirmą kartą per dvi dienas į mano kabinetą atėjo gyvas žmogus. Kad bent būtų ko nors paklausęs! Apėmė juoda neviltis. Skrandį raižo alkis, kamuoja troškulys, braškių kvapas kraitelėje tiesiog varo iš proto. Tantalo kančios yra bulvarinis skaitalas palyginus su manosiom. Negana to, suparalyžiavo net antakius. Negaliu užsimerkti, akys išdžiūvo, prasidėjo uždegimas ir vis sunkiau įžiūriu monitorių priešais save. Paskutinė žinutė, kurią sugebėjau atpažinti, buvo nuo Audros. Bet jau nesugebėjau perskaityti turinio. Audra, Audra, būk gera, užeik ir pakalbink mane!


Tai

Prieš tris ciklus paaiškėjo, kad mūsų įsikišimas į „A“ krešulio energijos apykaitos procesus paskatino visos sistemos degradaciją. Dar blogiau tai, kad svetimos struktūros irimas gresia mūsų sunaikinimu. Paskutiniai skaičiavimai rodo, kad turim viso labo dvidešimt ciklų surasti sprendimą.

Ar dar pamatysim visatos šviesą?
 
__________________
Ketvirta diena

Tai

Radom sprendimą! Tebunie palaiminta Visatos šviesa, mes turim galimybę iš čia ištrūkti! Atradom, kad galim „A“ krešulio virsmus valdyti taip, kad mūsų pačių energija didės. Tokiu būdu, deja, „A“ struktūros degradacija pagreitės, bet mes spėsim sukaupti pakankamai jėgų, kad galėtumėm iš čia ištrūkti iki galutinio suirimo. Sąžinės domenui kilo abejonių dėl tokio poelgio etikos, bet didžioji dalis domenų sutaria, kad etiniai principai gali būti taikomi tik mąstančioms materijos formoms. Be to, jeigu mūsų skaičiavimai pasitvirtins, būsim suradę milžiniškus atsinaujinančius energijos šaltinius. Gal kada nors išmoksim konstruoti tokias pat energijos struktūras kaip šios, bet tai ateities klausimas. Visko gali būti, kad mūsų nelaimė pačiu paradoksaliausiu būdu taps didžiu atradimu!

Alfredas

Silpna. Nieko nebematau, akys nepakeliamai peršti. Keista, tačiau išnyko alkis, nebetroškina. Jaučiuosi taip, tarytum būčiau lėtai sunkiamas ir maitinamas savo paties syvais.

Braškės supuvo. Dar visai neseniai užuodžiau jų smarvę, bet dabar jau nebegaliu. Tikiuosi, kad puvėsių tvaikas prasiskverbs pro duris anksčiau, nei aš numirsiu. Rytoj bus valomas biuras, gal man dar pasiseks.



___________________________
Penkta diena

Pirma, ką pamatė valytoja atidariusi duris, buvo palinkęs prie nešiojamo kompiuterio vyras. Ji būtų atsiprašiusi ir paklaususi kada galės ateiti išvalyti kabineto, bet antras akivaizdus faktas paskatino ją pasielgti kitaip. Kabinete tvyrojo nepakeliama smarvė. Todėl ji akimirkai uždelsė ir tos akimirkos pakako, kad pamatytų ant stalo supuvusių braškių kraitelę ir prie jos ištiestą sudžiūvusią, kaip skeleto, ranką.

Redakcijoje nuskambėjo klyksmas. Gerokai vėliau, kai policija su medikais išvežė kūną, savo kolegėms ji dievagojosi, kad vyras buvo supliuškęs lyg šviežiai išsunkta citrina. Jos dar kurį laiką piktinosi žmonių abejingumu – kur tai matyta, kad šitaip niekam nerūpėtų artimas savo. Juk žmogus kelias dienas buvo miręs!

Tą pačią popietę ji pasijuto prastai, grįžo namo ir, jausdamasi visiškai nusiplūkusi, atsigulė miegoti neparuošusi šeimai vakarienės.

Tai taip pat buvo labai neįprasta.

Tai

Mums pavyko! Pavyko evakuotis anksčiau, nei galutinai dezintegravosi „A“ klasės struktūra. Paskatinti sėkmės nusprendėme pakartoti eksperimentą su kitais taikiniais. Priėmėm sprendimą kol kas apsiriboti tik „A“ klasės struktūromis, nes jų virsmai dabar jau visiškai išnagrinėti, be to, jų energetinis potencialas pakankamas, kad galėtumėm replikuoti save iškarto keliuose matavimuose. Taupydami laiką persikėlėm ant artimiausios taikinio. Optimalių kandidatų pasirinkimą palikom ateičiai, bet viena aišku – atradom tai, kas lems milžinišką šuolį visatos tyrimuose.
2009-06-06 16:17
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-12 16:48
Weird Star
Aha, Poseidono dalį derėtų gražiai patrumpinti. Galbūt. Nes taip dažnai personažai apgyvendinami leidyklose ir bendrauja su grafomanais, kad... Gal net per dažnai:)
O visa kita - įdomu. Ateivių intarpai kiek labiau galėtų būti išplėsti, bet mintis gera.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-07 17:37
Flax
Herojus ir nėra kuklus. Tam jis ir ya herojus, kad būtų su savo silpnybėmis. Jis gali ir nepatikti skaitytojui dėl savo pagyrūniškumo, tai visiškai normalu.

"Iniciacija", kaip bebūtų, nėra pats silpniausias autoriaus kūrinukas. Kita vertus, autoriaus manymu, jis yra parašęs stipresnių ir už "Šviežiai išsunktą". Pasidomėkite bibliografija, užeikite į asmeninį puslapį :))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-07 15:46
Damastas
Sita versija pilnesne ir itikinamesne.Iki penketo liko visai nedaug.Truputi maziau demesio Poseidonui ir daugiau ateiviams, dar geriau vidiniam herojaus siaubui."I lankas" nera pavaryta taip jau daug, kaip gali pasirodyt neisigilinus.
Keista, kad tas pats zmogus rase "Iniciacija", kuri yra nepalyginamai silpnesnis kurinukas.

P.s. bandymai praspjauti pati Tantala, skamaba mazu maziausiai nekukliai ir pagyruniskai. Pradziai uztektu pameginti bent jau prilygti mitinems kancioms.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-06 18:32
Aurimaz
Žmonių dalis - super. Ateivių dalis per mažai išplėtota, norėjosi daugiau intrigos ir veiksmo iš jų pusės, ne tik dauginimosi. Na bet suvalgiau, nesuparalyžiavo...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-06 16:56
Valkas
Idėja, kaip ją išsakė Flaxas fantastika.lt forume, labai gera. Man ir pačiam ne kartą kilo mintis kurti panašia kryptim. Bet įgyvendinimas kai kur sušlubavo - išsiplėsta į lankas (kurios nukreipia dėmesį), nepakankamai išaiškinta. Nors šiaip visai nieko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą