Rašyk
Eilės (71806)
Fantastika (2153)
Esė (1687)
Proza (10290)
Vaikams (2488)
Slam (47)
English (1084)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Susižiūrėjom ginklus ir savo turėtą nedidelę mantą.
        Laikrodis rodė apie pusę vienuoliktos vakaro, kai mes tarsi į kokį ežerą įbridome į tirštą rūką.
        Antanas ėjo šalia manęs.
- Žinai, o aš čia norėčiau gyventi. – Tyliai pasakė man. – Nereikėtų vakare durų su kabliu užsklęsti, nes vis tiek niekas trobos nerastų naktį.
- Aš irgi čia gyvenčiau. – Pritarė jam Juozas.
- Statykitės trobas, du kaminai kaip tik jums kaimynystėje likę. – Pasiūlė jiems Rokas.
- Aš už. – Nusijuokė Antanas ir sulig tais žodžiais mes įbridome į rūką ir tapome pasauliui nematomi.
        Buvo du trys metrai, kai ką nors galima įžiūrėti.
        Dabar jau visi pritilo.
        Ėjom labai atsargiai ir kiek įmanoma tyliau.

        Antanas mostelėjo ranka į priekį, suprask priėjom mišką.
        Smilkiniuose pradėjo stuksėti, augo įtampa.
        Man atrodė, kad mano nerimą išreikštą stuksėjimu girdi visi aplinkiniai, gal net tas paslaptingas šaulys, kuris tupi kur nors rūke ir laukia kada galėtų šauti.
        Bet tas nerimas nebuvo baimė, ypač po paskutinės vizijos.
        Jeigu jau aš buvau kažkada kariu, kuriam, tiesa labiau mergšės rūpėjo, o ne švaistymasis ginklu, tai vis tiek turiu bandyti juo būti ir čia, juolab, kad jau pasišvaisčiau ginklu.
        Sankryžoje pasukom į kairę.
        Miške buvo tylu.
        Ėjom neskubėdami, tiesiog slinkom per rūką lyg kokie mirusiųjų šešėliai nerandantys amžinos poilsio vietos, beveik be garso, beveik be kvapo.
        Abipus keliuko pasirodė vanduo.
        Pagalvojau, kad Antanas pasakojo taip, tarsi aš būčiau čia buvęs, dabar beliko įsivaizduoti kaip atrodė ar kaip dabar atrodo grafo Aleksandro rūmai.

        Priekyje kažkas pliaukštelėjo, tarsi kas būtų šokęs į vandenį.
        Priėjus arčiau pasirodė, kad vienas avangardo kareivis įkrito vandenin, nes keliukas čia baigėsi tarsi nukirstas.
        Buvo pats vidurnaktis.
        Kažkodėl tai pagalvojau, kad dabar turėtų suūbauti medžioklėn išsirengusi pelėda.
        Ir tikrai suūbavo, ir nuo to balso visas kūnas atrodo sustingo.
- Ar gilu? – tyliai paklausė Grafas to kareiviuko.
- Nepasiekiau dugno.
- Nerk dar kartą ir bandyk pasižvalgyti.
        Kareivis panėrė, o iškilo po geros minutės, tyliai įkvėpė oro ir panėrė dar kartą.
        Vėl iškilęs pasiprašė ištraukiamas į krantą:
- Kelias po vandeniu, štai ta kryptimi. – Parodė ranka.
- Ar giliai? – paklausė Grafas.
- Virš galvos, eiti nėra jokių šansų.
- Ką darom, Antanai? – kreipėsi į jį Grafas.
- Reikia darytis plaustus.
- O kito kelio?
- Eiti per pelkę.
- O kito?
- Neįsivaizduoju.
- Žemėlapyje čia pavaizduota didžiulė giria ir visur pelkės, pelkės ir dykros.
- Lieka plaustai.
- O kiek iki objekto? – toliau dviese kalbėjosi Antanas su Grafu.
- Pėsčiomis geras pusvalandis, nes keliukas labai vingiuotas buvo.
- Bet plaustai, tai triukšmas?
- Vadinasi teks surizikuoti, kažkada plaustai mus išgelbėjo ir vos nepražudė, tikėkimės, kad ir dabar nebus blogiau.

        Atsitraukėm atgal nuo keliuko pabaigos, o rusų kariai suradę tinkamus medžius išsitraukė kirukus ir ėmėsi darbo.
        Jie buvo pasiruošę visokiems netikėtumams.
        O mane suėmė snaudulys.

        Mes tolom nuo miesto.
        Važiavom beveik nesustodami, tik kai keitėm arklius.
        Ryte pažadino būrio žirgų keliamas triukšmas. Pažvelgęs pro langą pamačiau už mūsų karietos visą būrį vyrų.
- Mūsų kariuomenė prisistatė. – Nežymiai šyptelėjo grafas.
- Kam tada aš, jeigu jau tiek karių jus lydės?
- Jeigu važiuoji vadinasi esi ar būsi reikalingas. Kareivi žinok, kad žemėje nieko šiaip sau nebūna, ir negailėk tų Tryro kekšių, patikėk viskas bus labai gerai. Žmonėms visada viskas labai gerai baigiasi.
- Net kai miršta.
- Kai miršta būna ypatingai gerai.
- Iš kur jūs žinot?
- Žinau, o iš kur geriau neklausk.
        Aš kareivis, pasakė neklausti, tai ir neklausiu. Vadinasi manęs tai neliečia.
        Šalia grafo aš bijojau ką nors ir galvoti, nes jis skaitė visas mano mintis, ir aš pirmą sykį gyvenime sėdėjau vydamas šalin nuo savęs mintis, telkdamas dėmesį į ratų traškėjimą, o grafas demonstravo savo aiškiaregystės dovaną toliau:
- Darai pažangą kareivi, ratų triukšmas neišduos tavęs, patikėk.
- Kaip jums tai pavyksta?
- Žinoti ką tu galvoji?
- Taip.
- Tam reikia labai daug žinoti ir labai gerai suprasti aplink mus esančius daiktus.
- Tai taip paprasta?
- Cha-cha-cha-chaaaa, na tu kareivi man patinki. Taip, tai labai paprasta, ir tam aš paaukojau savo visą gyvenimą, nors ir dabar dar nežinau ar buvau geras mokinys.
- O kas jus mokė?
- Mokė kareivi mane tas keistas, šiurpus ir toks mielas aplinkinis pasaulis, mokė mane aplink esantys daiktai... Taip kaip tave moko ratų dundesys negalvoti nieko. O tai kaip jau spėjai įsitikinti nėra taip paprasta.

        Taip mes keliavom trumpam sustodami pasikeisti aklius ir atlikti gamtos verčiamus reikalus, o miegojom ir valgėm karietoje.
        Dienos keitė naktis, o naktys dienas.
        Aš kartais užlipdavau pas vežiką ant pasostės, pasiilsėti, pakvėpuoti, leisti mintims pasiganyti po mano tuštėjančią nuo pastangų negalvoti galvą.
        Mes vengėm miestų, todėl keliavo greitai.
        Visai nusikamavęs sėsdavau ant kurio nors iš palydovų žirgo, norėdamas sujudinti savo sustingusį kūną, nes nebuvau pratęs keliauti karietom.
        Dar buvo noras ką nors daugiau pamatyti, bet mūsų kelionės vaizdai daugiausia buvo laukai ir miškas. Atrodė, kad važiuojam mišku.
   
        Vieną dieną grafas pasakė:
- Naktį mes įvažiavome į Lietuvą.
- O ta Lietuva, tai vien miškai ir pelkės?
- Mes važiuojam labai nuošaliais keliukais kareivi, nes taip reikia, mūsų persekiotojai jau seniai pametė pėdas, bet jie mūsų ieško. Jiems sunku, nes iš Tryro išvažiavo trylika tokių pat karietų, į visas įmanomas kryptis.
- Kodėl trylika?
- Man patinka tas skaičius, jis toks bauginamai gražus ir tobulas, ne tik savo pavadinimu.

        Po to pokalbio aš nebelipau iš karietos, nes mes buvome Lietuvoje, o juk grafas kalbėjo apie tą vietą kaip pragaro prieangį.
        Bijojau ir važiavau ten.
        Pavakariais pajutau, kad mūsų keliukas visą laiką tarsi leistųsi nuožulniai žemyn. Tarsi pajutęs mano nerimą, grafas pasakė:
- Nebetoli mūsų slėptuvė.
        Karieta pravažiavo nedidelę akmeninę bažnytėlę ir nuo jos keliukas pasileido dar labiau žemyn, kur rūkę paskendęs snaudė kaimas.
        Įvažiavus į kaimą, sulojo keli šunys, bet jų balsas sklido tarsi iš kokio didelio indo, dusliai, matyt dėl to tiršto rūko.
        Pastebėjau medžius, nes matyt įvažiavom vėl į mišką. Karieta pasuko į kairę ir pasileido labai vingiuotu keliuku.
        Staiga arklių kanopos sukaukšėjo, tarsi būtų užlipusios ant grindinio, o tuoj kaukšėjimo garsas pasidarė toks tarsi važiuotume po tiltu, bet mes važiavom po arka.
        Karieta sustojo.
- Pagaliau. – Atsiduso su palengvėjimu grafas, ir mes išlipome.
        Kiek galėjau įžiūrėti tamsoje ir rūke, mes buvome didelių rūmų kieme.
        - Tikiuosi, jie mūsų niekada čia neras.
2009-06-06 15:37
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-10 19:33
Ferrfrost
O, pagaliau sulaukiau savo megstamos jusu prozos, nes cia jau net nieko skaityti nebesinori. Na, paciu idomumu viskas baigesi. Man lengvai ir slandziai skaitosi, asmeniskai monatonijos ar nervinanciu zodziu nematau. Cia nuo zmogaus priklauso koks jam teksto pateikimo stilius patinka, o norint tiesiog prikibti galima ir pati geriausia kurini sudirbt. Nelaukciau nauju daliu jei man nepatiktu:-) Tikiuos visu daliu sulaugt, nes idomu kuo viskas baigsis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-07 11:27
pilkė
Šita dalis man truputuką monotoniškai, bet gal toks gabaliukas ir būtinas. Vis tiek įdomu. Silpniausia Agricolos vieta (ne tik šioje dalyje), regis, bus žodžių padauginimas ten, kur jo nereikia. Pvz.:
Man patinka tas skaičius,[jis toks] bauginamai gražus ir tobulas, [ne tik savo pavadinimu]
Po "tobulas" būtų galima rašyt tašką, o ką įdėjau skliaustelius, be to galima visai apsieiti. Čia tik pavyzdys, to pilna tekste. Berods, jau esu kažkada sakiusi, skaitytojas nekvailas ir papildomi aiškinimai ar užuominos to, kad ir taip aišku, kartais ima nervinti. Gal aš ir klystu, aišku, čia tik nuomonė.

Šiaip labai laukiau tęsinio ir antspauduoju letena :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-06 22:35
Sauleta naktis
įdomiai
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-06 20:38
Šnekorius
Abejoju ar kabliu užsklendžiama. man atrodo, tam yra sklendė, o kabliu užkabinama. bet gal čia tikman taip.
Ir du kartus iš eilės įtirštą rūką bristi nederėtų. Juo labiau iš pirmojo neišbridus."Buvo du trys metrai, kai ką nors galima įžiūrėti."> čia jau sakinys tikrai nevykęs." Jeigu jau aš buvau kažkada kariu, kuriam, tiesa labiau mergšės rūpėjo, o ne švaistymasis ginklu, tai vis tiek turiu bandyti juo būti ir čia, juolab, kad jau pasišvaisčiau ginklu." Du kart viename sakinyje švaistytis ginklais tikrai nereikėtų." Ėjom neskubėdami, tiesiog slinkom per rūką lyg kokie mirusiųjų šešėliai nerandantys amžinos poilsio vietos, beveik be garso, beveik be kvapo." Negi rūkas ir kvapą sugėrė? Tiesa saknt šį kartą sakiniai tikrai ne kokie. Bent jau pusė. Na kad ior: " Važiavom beveik nesustodami, tik kai keitėm arklius.""...vydamas šalin nuo savęs mintis" O ar galima vyti šalin link savęs? Kam bereikalingas balastas?"Tam reikia labai daug žinoti ir labai gerai suprasti aplink mus esančius daiktus." vargu ar galima suprasti daiktus. Kas kita pabandytiir išmokti suprasti reiškinius." Taip mes keliavom trumpam sustodami pasikeisti aklius ir atlikti gamtos verčiamus reikalus, o miegojom ir valgėm karietoje." Na kas čia dar per gamtos verčiami reikalai? gal gamtiniai? " Mes vengėm miestų, todėl keliavo greitai." jeigu hjau mes vengėm tai reiškia ir keliavom o ne keliavo. Vai vai vai. Prastoka dalis, nes juk apie nieką ir nenupasakota. Šį kartą tik 3 ir dar su minusu.


Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-06 16:05
Kirvoboica
Aleksandro rūmai,. pragaro prieglobstis,.. tikrai neras,.. jei bebus ko ieškoti,.. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą