Žvyrkeliu, kurį praryja plentas, o vakarais
Naktis klampi it pelkė. Nuo pakalnės atskuba
Moteris ir Daug jaunesnis vyras. Jos.
Skuta Žievę vaikinukas nuo rasto,
Ji nepadoriai pasisveikina,
Nes sumaišė.
Girtumas dažnai padeda save
Suklaidinti. Pakelia galvą atsako šypsena.
Vakare jis trauks žuveles; didelės jam nekimba.
Tarsteli, jog jai skambino ir išsikvietė, jog
Nušienautų žolę. močiutė
pati neišgali, nėra
Tiek sveikatos.
Moters būta
neeilinės ji turi
Daugiau nei kas aplinkui,
nei kas kiek žinau, jog
Turėtų devynis vaikus. Ir nuojauta, jog ji daug ko
Nežino, tiesiog yra šalia. Tas vyras yra paskutiniosios
Mergaitės tėvas. Kas kiti ji prasitarė nežinanti.
Įsivaizduojat, tai sakant?
Ji nežino... nuleidžia akis
Ir nueina iš patvorio rauti žolės
Man labai patiko:) Taciau manau, vertetu pasvarstyti, ar tai tikrai eilerastis, o ne miniatiura uzrasyta eilemis? Patrauklu, tik nelabai suprantu, ar struktura (forma, kuria isgavai taip sudeliodamas sakinius) turi ka nors bendra su prasme?
visada susipainioju skaitydama tavo eilius, bet tas man visai patinka... tau rašant susipynė liežuvis, kitam skaitančiam - kojos, taip klest ir sėdim. ji nežino... įsivaizduoji tai sakant. žodžiu, mane išvežė.