laiminga.. Ar ne?

Kokia apgaule, kokiu beprotišku jausmu meilė užvaldo mūsų mintis..? Kokia jėga pakelia nuo žemės..? Daug kartų įsimylėjau, daug kartų kentėjau ir vis nesupratau, kaip pamilsti tą žmogų, kuris niekuo per daug nepasižymėjo tavo gyvenime. Arba atsiranda lyg iš niekur, apsuka galvą ir dingsta.
  Esu laimingai įsimylėjus, jei galima taip pasakyti.. Na tiesiog jau ilgą laiką esu laiminga su vienu žmogumi. Jei tai vadinama laime. Bet jausmas vis vien geras. Tokia ramybė, tokia tyla širdyje su šiokiais tokiais ginčais pačiai su savimi, bei su savo brangiausiuoju. Taip ir gyveni diena iš dienos su ta mintimi, kad tau gerai, kad esi mylima ir mylinti.. Seniau tokio pastovumo nei už ką nebūčiau išgyvenusi, o dabar.. Tai lyg ir tenkina mane.
  Manau, kad esu su tuo žmogumi, su kuriuo ir turėčiau būti ir likti dar kažkiek laiko, jei ne visam.. Iš kur tokia nuojauta pas mane? Nežinau. Nuoširdžiai pasakius, bijau kažką kitą pamilti, nes griūtų jau statomos pilys, kuriami planai, svajonės ir daug kito bendro.. Ir dar, keistas dalykas, bet vos tik žvilgteliu kokio mielo vaikino pusėn, taip ir dingsta jis iš mano gyvenimo. Lyg nebuvęs. Juokinga. Lyg visas pasaulis norėtų mane palikti ten, kur esu dabar, tuom, kuo dabar kvėpuoju, kam atiduodu savo jausmus.. Negi priešinsies likimui..
  Ir vis dėlto, viskas turi būti taip, kaip turi būti. Nesvarbu, mums tai atrodo gerai, ar nelabai, bet Dievas žino, kaip geriau. Tai ir paliksiu viską taip, kaip yra. Ir toliau džiaugsiuos ir mažiau abejosiu.. Eh. reikėtų kažkaip atsipalaiduot ir toliau plaukt pasroviui, nes upės srovė teka į plačius vandenis, tad kam irtis prieš srovę, atgal, į jau pragyventą laiką, pasaulį…
  Jėga, aš laiminga…