Pameni Tu mus,
Kai tada,
Pievoje susėdę,
Būdami maži vaikai
Mes valgėm braškes?
Ryte rasa krito
Ant mažų širdučių lašais,
O mes saldžiai cukrumi barstydami,
Laiką ir pietus pamiršom?
Ne?
O pameni,
Kai nuo braškių lauko,
Saulei leidžiantis į didelį,
Piktą Perkūno debesį,
Mes bėgome basi,
Bijodami mažas širdutes
Iš krepšelių savų pamesti?
Ne?
O tada pameni,
Kaip iš neprinokusių širdučių
Mes statėme pilį?
Graži buvo pilis...
Pusiau raudona,
Pusiau žalia.
Kaip ir statybininkai
Mažos, vaikiškos svajonės.
Nepameni?
Gal ir teisingai.
Nes mes...
Nebuvome vaikai.
Ir mes...
Nevalgėme braškių.