Apie meilę...

Mano panagėse dar liko tavo galvos pleiskanų,
Sunkių kaip švinas, jokia dilde neiškrapštomų ir neišdildomų.
Mano suskeldėjusiose lūpose dar liko balsas tavo
Apkartęs nuo gašlumo ir puikybės, tačiau saldus skambėjimu.
Nuo tavo rankų palytėjimo dar niežti visą kūną -
Jis, tarsi usnimis nuplaktas, tyso rūbuose beveidis.
O  mano sieloje gyveni  tu pats -  toks savas ir toks tolimas.
Ir meilė, susirietusi kamputyje iš gėdos, kad dar yra,
Gyvena manyje lyg niekur nieko...
Išdykėlė, nepaklusnioji, nesuvaldoma naivumo išdavikė...