Pianino klavišuose miega jūros bangos,
Natų apsuptyje byra smėlio pilys,
Žuvėdros lesa žvaigždes
Neišgirdę lakštingalos giesmių.
Suakmenėją kojos sustoja
Ant aštrių akmenų,
Kuriuos švelniai bučiuoja vanduo...
Juodųjų kopų pakraštyje,
Pasiklydusi smilgų dainose,
Šiaurės vėjo lydima
Gintarais kelią žymiu,
Kur svajos,
Debesų pataluos,
Ilgis dainos žalių akių...
Ant rūko tilto,
Palikau save
Nedrąsios vilties glėby,
Gal vaivorykštės gėlės
Savo žiedlapiais užklostys
Raudančias nakties mintis...
Pianino klavišuos
Miega laimė,
O beprotė naktis,
Gaudydama dieną
Drasko tylinčias stygas...
Kai laikas užsnūs
Su laimės ašarom delnuos,
Paklausyki vėjo šnarėjimo
Ant rūko tilto, palikau save...
kažkada, kažkas raštelėjo eksperimentuodamas (matyt), kažką panašaus: akys sužibę ar ausys įraudę (nesvarbu), ir prikabino "taisyklę", kad, atseit, "galima" poezijoj "suporuoti" mot. g. dktvrd. dgs. su vyr. g. dalyviu (šiame kūrinyje dar įdomiau: "Suakmenėją kojos sustoja")...
Dėl tokių "mandrybių", dabartinis jaunimas (o ir senimas) jau ne(be)žino pvz. - kokios giminės daiktavardis smegenys...
Patiko:)
ypač pabaigoje
kaip: ,,beprotė naktis drasko tylinčias stygas...
Kai laikas užsnūs su laimės ašarom delnuos...
Ant rūko tilto palikau save..."