Rašyk
Eilės (78235)
Fantastika (2309)
Esė (1557)
Proza (10924)
Vaikams (2717)
Slam (80)
English (1198)
Po polsku (372)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 2 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Pradžia
Grįžti į "Sapnų tikrovė" (3)

Užpuolikas atšoko atgal, nesupratęs kas įvyko. Sekundės dalį jis matė didelį vilką, išsisuko jo dantų, tačiau jokio plėšrūno čia nebuvo.
- Iliuzija? – sušnabždėjo jis.
Toras pažvelgė į priešą. Tai buvo tas pats karys, kuris Koralynėje išsivedė iš kalėjimo.
- Kernonas, berods? – jaunuolio balsas buvo užkimęs.
Sugėlė gerklę  ir jis vėl užsikosėjo. Dar akimirka ir kario rankos būtų sulaužusios kaklą.
- Niekše... – Kernonas piktai sukando dantis ir metėsi į priekį, bet atšoko atgal, vėl išgirdęs piktą urzgesį. – Kas per velniava? Kokia čia galia?! Neveltui apie sapnų rijikus sklando tokie gandai.
- Nevadink manęs... – jis nutilo, nes kalbant gerklę tiesiog degino.
- Kur miledi Leticija?! Žinau, ką tu turėjai padaryti... Nejau, aš pavėlavau?
Toras tylėjo. Jis nesuprato apie ką kalba vyras.
- Kernonai? – pasigirdo nustebęs Leticijos balsas.
Karys staigiai atsigręžė ir palaimingai atsiduso.
- Kaip gerai, kad jūs sveika, miledi! Tas niekšas nespėjo jums nieko padaryti.
- Apie ką tu kalbi? Kas čia nutiko? – ji pažiūrėjo į Torą ir net išsigando. – Torai, tu sveikas?
- Miledi, jūsų... – jis sekundę patylėjo, - Koralynės valdovas nusamdė žudikus jus nužudyti.
- Ką? Negali būti... – jai iš rankų iškrito pirštinės. – Mano tėvas... Tai negali būti tiesa!
- Pats girdėjau tai iš jo lūpų, - Kernonas liūdnai nuleido akis.
Leticija prikando lūpą, akyse susikaupė ašaros.
- Žinojau, kad jis manęs nemyli, bet nužudyti... Štai ką Toras turėjo omeny, sakydamas, kad tie galvažudžiai Koralynėje persekioja mane.
- Tas sapnų rijikas... Jis man nepatinka, manau jis čia taipogi įsivėlęs.
Mergina pažvelgė į Torą klausiamu žvilgsniu. Šis tiesiog sunkiai atsiduso ir atsisėdo. Nebuvo prasmės ką nors sakyti.
- Kad ir ką pasakyčiau, vis tiek netikėsit mano žodžiu, - sušnabždėjo jis, - visados šitaip būna.
- Jeigu tai būtų tiesa, Kernonai, - Leticija suraukė antakius, - jis turėjo šimtus galimybių mane užmušti.
Ji žengė į priekį, bet karys pastojo kelią. Mergina įsirėmė rankomis į šonus ir įbedė piktą žvilgsnį į Kernoną.
- Tai kodėl jis jus pagrobė?
- Todėl, kad aš pati to paprašiau!
Leticija aplenkė karį, pritūpė prie Toro, kuris nustebęs žiūrėjo į ją, ir nusišypsojo.
- Kaip jautiesi?
- Ne per geriausiai, jis vos nesulaužė man sprando.
- Miledi, būkit atsargi, nepamirškit, kas jis toks, - Kernonas nepatenkintas stebėjo, kaip Leticija apžiūrėjo sapnų rijiko kaklą.
- Kernonai, eik, paruošk laužą, - tvirtas merginos balsas neleido prieštarauti.
Karys dar kurį laiką žiūrėjo į Torą, tada apsisuko ir nužingsniavo prie žabų krūvos. Vaikinas nusekė jį akimis ir tyliai tarė:
- Jis tik nori tave apsaugoti.
- Žinau... – ji nuleido rankas ir nusuko akis, - negaliu patikėti tuom, ką jis pasakė. Net nežinau, ką man dabar daryti, ar grįžti atgal į Koralynę, ar keliauti toliau.
- Na, manau dabar turi pavalgyti, - Toras užmovė žuvis ant iešmų ir atsistojo, - kad ir ką nuspręstum, turi būti stipri.
Leticija žiūrėjo į besišypsantį vaikiną ir negalėjo suprasti, ar jis iš tikro toks yra, ar tik apsimetinėja. Žmogus, kuris galėjo valdyti demonus, įlįsti į žmonių sapnus ir ten juos pražudyti. Mergina jam nejautė baimės nuo pat pradžių, o dažniausiai tokiuose dalykuose ji turėjo nepaprastą nuojautą.
Leticija taip pat šyptelėjo ir atsistojo. Tada abu nužingsniavo prie įkurto laužo. Kernonas piktai nužvelgė Torą, tačiau šis apsimetė, kad nepastebėjo. Vaikinas įsmeigė iešmus į žemę ir nukreipė žuvis virš ugnies, tada atsisėdo ir atsiduso.
- O iš kur mums žinoti, kad jas saugu valgyti? – nepatikliai pasidomėjo karys.
Toras akimirką žvelgė į jį, tada nusišypsojo:
- Na, jūs kaip norit, tačiau aš išalkau.
Leticija taip pat atsisėdo ir įbedė žvilgsnį į laužą. Šalia jos įsitaisė Kernonas.
- Miledi, ar gerai jaučiatės?
- Kaip aš galiu gerai jaustis, kai sužinojau, kad mano tėvas nori mano mirties. Juk tai... tai neįmanoma. Kaip jis gali geisti nužudyti savo dukrą?
Ji pakėlė akis į Kernoną, bet pastarasis nusuko žvilgsnį. Leticijos skruostais nusirito ašaros.
- Aš juk jo duktė! Jo kūnas ir kraujas... Negaliu tuo patikėti, tiesiog negaliu.
Mergina sukūkčiojo. Karys švelniai prisilietė prie jos, ir ši tiesiog puolė jam į glėbį. Kernonas paglostė plaukus ir tyliai pasakė:
- Viskas bus gerai.
- Nebežinau kuo tikėti, o kuo ne...
Toras stebėjo raudančią Leticiją ir ją bandantį nuraminti Kernoną, tada persuko žuvis ir užsižiūrėjo į jas, paniręs į slogias mintis.
- Aš bijau, - sušnabždėjo Leticija, kai pagaliau nurimo.
Ji vis dar gulėjo Kernono glėbyje ir žiūrėjo į ugnį. Toras prisilietė prie žuvies ir, nusvilęs pirštus, atsilošė atgal. Mergina nejučiom nusijuokė.
- Ką gi, - čiulpdamas nudegusį pirštą tarė vaikinas, - žuvis iškepė.
- Kvepia skaniai.
Leticija pauostė sklindantį aromatą ir atsisėdo, tada piktai dėbtelėjo į Kernoną, kuris jau rengėsi prieštarauti, ir pasiėmė vieną žuvį.
- Aš turiu būti stipri, todėl turiu valgyti, - pakartojo Toro žodžius mergina ir įniko rakinėti ašakas.
Toras pasiūlė žuvį kariui, ir šis nenoriai ją paėmė.
- Tai, princese, kur dabar keliausi?
- Net nežinau, mąstau grįžti atgal į Koralynę ir išsiaiškinti, kas vyksta.
- Jūs negalit grįžt į Koralynę, miledi, - įsiterpė Kernonas. – Siūliau keliauti į Kalnyną pas jos didenybės Leksos gimines. Jie jums padės.
- Gal tu ir teisus. Koralynėje turbūt man dabar per daug pavojinga. Toras turėtų žinoti greičiausią kelią iki Kalnyno.
- Ei, ei, palauk, - užprotestavo Toras, - Kalnynas labai jau toli, palydėsiu jus iki Nemaro, ne daugiau.
- Mes susitarėm!
- Mes susitarėme dėl Meglos, ne dėl Kalnyno.
- Kodėl nenori keliauti su mumis ir man padėti?
Vaikinas nusuko akis ir atsiduso. Akimirką patylėjęs, jis vėl prakalbo:
- Tai ne dėl to, kad nenoriu, tai dėl to, kad negaliu.
- Miledi, gal taip ir geriau... – Kernonas nebaigė, nes Leticija jį pertraukė:
- Kodėl negali? Turi kitų planų?
Toras nervingai suraukė antakius. Mergina atkakliai žiūrėjo į jį. Ir kaip jai paaiškinti? Jei pasakys tiesą, viskas pasibaigs taip, kaip visada – baime ir neapykanta.
- Na, juk žinai, kas aš toks, su manimi pavojinga, mane daug kas persekioja.
- Mane taip pat persekioja, vadinasi mudu panašūs.
- Taigi, skirtumas tik toks, kad mane persekioja visas pasaulis, kad ir kur benueičiau... – Toras vėl nuleido akis ir nutilo.
Abu žmonės nustebę sužiuro į jį.
- Gerai, iki Nemaro ir ne toliau, - Leticija nusišypsojo, padėjo žuvies likučius šalia laužo ir apsigaubė skraiste, kurią Kernonas buvo atnešęs iš balnakrepšių, tada atsigulė. – Jaučiuosi labai pavargusi. Ačiū už žuvį.
Toras tik šyptelėjo ir dar ilgai žiūrėjo į ramų Leticijos veidą ir užmerktas akis. Pajutęs Kernoną šalia, jis išsigandęs pašoko ir atsitraukė nuo kario toliau. Pastarasis piktai žvelgė į sapnų rijiką.
- Ją gal ir apgavai, bet manęs neapmulkinsi. Aš tavimi nepasitikiu.
- Aš ir neprašau pasitikėti, - Toras nusišypsojo.
- Tu! – Kernonas sugniaužė kumštį ir žengtelėjo į priekį, bet vaikinas vėl atsitraukė nuo jo.
Kurį laiką abu stovėjo ir žiūrėjo vienas į kitą. Kernonas degė neapykanta, tuo tarpu žydrose Toro akyse skendėjo tik visiškas abejingumas. Staiga karys nusispjovė, nusisuko ir, grįžęs prie laužo, atsisėdo šalia Leticijos. Sapnų rijikas atsigulė ir įsižiūrėjo į žvaigždes, tada užsimerkė ir užsnūdo.

Berniukas ėjo nediduke gatve ir dairėsi aplink. Buvo tamsi naktis, danguje nesimatė nei žvaigždelės, viską gaubė tirštas rūkas ir tylūs namai panėšėjo į vaiduoklius. Niekur nedegė šviesa, baugi tamsa tartum alsavo išsigandusiam vaikui į veidą. Staiga jam už nugaros iš tikrųjų pasigirdo gilus, sunkus alsavimas. Berniukas atsigręžė. Jo širdis tankiai plakė, akys baigščiai lakstė į visas puses, ieškodamos to, kas tūnojo tamsoje, tačiau veltui. Alsavimas pamažu artėjo. Vaikas ėmė trauktis atatupstas, galiausiai apsisuko ir kiek įkabindamas nubėgo gatve. Kad ir kaip greitai jis skuodė, alsavimas netolo, o vis artėjo ir artėjo. Berniukas bandė šauktis pagalbos, tačiau kad ir kiek stengėsi, nesugebėjo išleisti nė garso, atrodė, kad kažkas atėmė jam balsą. Skruostais nusirito ašaros, jis bejėgiškai bandė išrėkti pagalbos šauksmą. Duslus alsavimas jau buvo visai čia pat, kai berniukas užkliuvo už grindinio ir parvirto. Tūnantis tamsoje pasivijo jį.

Toras atsisėdo ir išsigandęs apsidairė. Širdis mušė kaip pašėlusi, krėtė nestiprus drebulys. Galiausiai jis nurimo ir atsiduso. Tą sapną sapnų rijikas sapnavo beveik kiekvieną naktį, ir kiekvieną kartą jis šitaip išgąsdindavo.
Kernonas įtariai nužiūrėjo Torą, bet nieko nesakė. Leticija vis dar miegojo. Laužas silpnai ruseno, tačiau mėnulis šiąnakt buvo ryškus kaip niekad. Aplink miške svirpė milijonai cikadų, nuo ežero pakilęs rūkas pakrantę apgaubė švelnia savo skraiste. Kažkur ūkavo pelėda. Vaikinas atsistojo, nužingsniavo prie ežero, tada nusirengė ir įbrido į vandenį. Pastarasis, įkaitęs per karštą dieną, buvo maloniai šiltas. Toras bijojo gilesnio vandens, tad stengėsi niekada neiti toli nuo kranto. Tad ir dabar, įbridęs iki pusės, sustojo ir panėrė. Po vandeniu išbuvo tol, kol ėmė trūkti oro, tada atsigulė ant ežero paviršiaus ir įsižiūrėjo į žvaigždes. Vis dar šiek tiek maudė gerklę, o mintys sukosi vien apie sapną. Tiek metų praėjo, o jis vis dar negalėjo suprasti, ką tai reiškia. Kodėl sapne tamsa jį persekioja ir kas joje tūno? Angusas taip pat buvo bejėgis prieš jį.
Staiga Toras kažką pajuto ir atsistojo. Jau buvo gerokai po vidurnakčio, dalį mėnulio uždengė tamsūs debesys. Vaikinas skubiai išlipo į krantą, apsirengė  ir grįžo prie laužo. Karys sėdėjo užsimerkęs, tačiau nemiegojo.
- Ei, - tyliai kreipėsi į jį Toras, - reikia keliauti.
- Kodėl? – Kernonas atsimerkė ir nuvėrė jį savo žvilgsniu.
- Jei nepaskubėsim, žudikai greitai mus suras.
Vyras dar akimirką žiūrėjo į sapnų rijiką, tada pasilenkė prie Leticijos ir, pašnibždom žadindamas, švelniai papurtė už peties. Mergina prasimerkė, bet tuoj vėl palindo po skraiste.
- Kas nutiko? – pasigirdo jos balsas.
- Miledi, reikia keliauti.
Toras jau stovėjo prie žirgų, tačiau dabar sustingęs kažko klausėsi.
- Kodėl? – Leticija nepatenkinta atsisėdo ir nusipurtė, nukratydama snaudulį.
- Jie jau visai čia pat, - sušnabždėjo vaikinas ir užmetė balną ant pirmojo arklio.
- Kas tokie?
Kernonas užbėrė smėlio ant laužo žarijų ir padėjo damai atsistoti. Toras pabalnojo antrąjį žirgą ir liuoktelėjo ant jo. Karys užkėlė pirmiausia Leticiją, po to įsėdo į balną pats. Netikėtai šalia Kernono galvos į medį įsmigo strėlė. Bėgliai akimirksniu paragino ristūnus ir nušuoliavo pirmyn. Dar kelios strėlės nepasiekusios tikslo įsmigo į medžių kamienus. Jie išnėrė į kelią ir varė arklius šuoliais tol, kol šie visiškai supluko. Galiausiai Toras pristabdė savąjį ristūną ir lengviau atsipūtė.
- Artimiausiame kaime apkeisim žirgus ir josim toliau, - tarė jis, kai Kernonas ir Leticija susigretino su juo, - jie neužtruks mus pasivyti.
- Čia tie patys, kurie sekė mus Koralynėje? – paklausė mergina.
Toras linktelėjo.
- Iš kur tu žinai? – pasidomėjo karys ir nenuleido įtaraus žvilgsnio nuo sapnų rijiko.
- Esu susidūręs su šitos gildijos žudiku. Prireikė visos savaitės, kol galiausiai pavyko sumėtyti pėdas ir pasprukti.
- Bet tu jų nematei, kodėl toks tikras, kad Koralynėje jus sekę ir čia mus užpuolę, tie patys žmonės? – nepasidavė Kernonas.
- Kernonai! – Leticija piktai kumštelėjo vyrą, - baik įtarinėt Torą. Jei ne jis, tie žudikai jau būtų padarę savo darbą.
Karys kažką tik neaiškaus sumurmėjo, o vaikinas nusišypsojo. Gera buvo žinoti, kad kažkas tikrai juo pasitiki ir neįžvelgia kiekviename poelgyje klastos bei grėsmės.
Priekyje pasimatė miestelio žibintai. Pamažu aušo, ant kelio gulėjo pavienės rūko draiskanos. Rasa jau buvo nukritusi, todėl oras kiek atvėso. Bėgliai įjojo į vis dar snaudžiantį miestelį ir sustojo jo centre.
- Aš apkeisiu žirgus, - tarė Toras, nušokdamas ant žemės, - o jūs nupirkit maisto kelionei ir papildykit vandens atsargas.
- Kad dingtum su visais žirgais? – nusišaipė Kernonas.
- Gerai, - nusišypsojo vaikinas, - tada tu apkeisk žirgus, o aš su princese pasirūpinsiu atsargom.
Leticija nusijuokė, o karys tūžmingai sugriežė dantim. Mergina paėmė jį už rankos ir nusitempė šalin.
- Kodėl jūs juo taip pasitikite? – piktai suraukęs kaktą paklausė Kernonas, kai jie paėjo toliau.
- Nežinau, - Leticija gūžtelėjo pečiais, - jis išgelbėjo mane kalėjime, po to Koralynėje, dabar miške. Manau verta pasitikėti žmogumi, kuris tris kart išgelbsti tau gyvybę.
Karys mąsliai susinėrė rankas.
- Bet jis...
- Aš žinau kas jis toks, - tvirtai nukirto Leticija, - teisiama už poelgius, o ne už kažkokį ženklą ant rankos.
Kernonas papurtė galvą nepritardamas, tačiau nieko nebesakė. Paėmęs visas gertuves, jis nužingsniavo prie šulinio, o Leticija liko prie parduotuvėlės, bandydama prisibelsti į vis dar miegančio šeimininko namus.

Pereiti į "Sapnų tikrovė" (5)

2009-06-03 20:12
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-03-31 12:49
Passchendaele
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-06 19:07
Dvasių Vedlė
Pati mėgstu pakankamai lengvus skaitalus, tad manau šitas toks ir bus:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-06 17:04
St Sebastianas
Tuom ir baigsim mūsų linksmai graudžią istoriją apie technofilo ufonauto ir traktoriaus meilės istoriją... Šiaip "tuom" kalbos taisymo programos braukia ir kiek žinau jis nelabai vartotinas.;)
Iš vienos pusės Aurimaz teisus. Čia su sąlyga, kad autorė bando išspausti rimtą kūrinį. Tačiau jei kūrinys planuojamas kaip nelabai sudėtingas pramoginis, toks dėstymas, kaip autorės manau yra tinkamas. Aš galėčiau prisikabinti tik prie kiek lėtoko tempo. Jei planuojama žaisti su psichologiniais dalykais - viskas gerai. Jei psichologines vingrybes planuojama palikti nuošalyje, tuomet galima ir kiek paspartinti.
Šiaip ar taip, laukiu kitos dalies.;)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-05 20:34
Dvasių Vedlė
Ou, pamišau padėkot, kad perskaitei ir pakomentavai.. Tad ačiū:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-05 20:32
Dvasių Vedlė
Hmm... na, nebus čia labai jau muilooperiška:) Bent jau iš savo pozicijos aš to nematau. Dabar gal taip ir atrodo. Romantikos bus tikrai, o kaip be jos? Tačiau ji tikrai nebus kūrinio varomoji jėga, nesibaigs viskas tuom, kad Toras su Leticija įsimylės, susivers į lovą ir prisiperės vaikų. Viskas suksis apie truputėlį kitokį veiksmą:) Ar tau tai bus įdomu - negarantuoju. Dabar yra tiek sukurta ir prirašyta, kad sumąstyt kažką naujo ar originalaus, labai jau sunku. O gal ir nesugebu...
Dėl veikėjų: Leticija kol kas ir neturi jokio gilumo, ji pati nežino, ko nori ir kodėl nori. Per kelionę ji subręs. Na, taip, Kernonas truputį nedalibdytas, reiks žiūrėt paminkyt dar jį:) Dėl Toro viskas bus išaiškinta, pagrindinis siužetas būtent apie jį ir suksis. Kodėl? Dabar nesakysiu:)
Žudikai ir turi būti epizodiški. Jie vejasi, veikėjai mano, kad vien nuo jų ir bėga, jaučiasi dalinai saugūs, tik kad pavojus bus visai kitas:) O šiaip mintį supratau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-05 14:51
Aurimaz
Tiesa, pamiršau paminėti tuos žudikus, sekančius iš paskos. Kadangi jie paminėti epizodiškai, kol kas nekelia skaitytojui didesnių emocijų, nei sukeltų iš paskos besekiojantis kaimietis su šakėmis. Išvada - reikia asmenybių, jų pliusų ir minusų. Norisi žinoti, kas per padaras yra tas žudikas ir kodėl verta nerimauti, kad jis pasieks savo aukas.
Antraip aš ramus. Na taip, žudikai kada nors pasieks savo aukas, arba nužudys jas, arba patys žus... didelio čia daikto?
Supratai mintį?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-05 14:44
Aurimaz
Perskaičiau nuo pradžių ir dabar galiu aprašyti, kas šiame apsakyme gerai ir blogai.

Gėris:
Labai mažai klaidų tekste. Skaitosi lengvai, beveik plunksniškai. Saikingai įvairinama siužeto linija.

Blogis:
Siužetas kol kas neturi rimtesnio kablio nei muilooperinis - Toras VS Kernonas --> Leticija. Yra keletas paslapčių (paties Toro nepasitikėjimas savimi), tačiau čia pernelyg smulkmeniška, nesustiprinta.
Veikėjai, išskyrus Torą, daugmaž paviršiniai. Norėtųsi Leticijos ir Kernono gilumos, nes dabar nei Toras+Leticija, nei Kernonas+Leticija nesukelia jokių didesnių emocijų. Norisi, kad vargšas Toras paliktų juodu vienus ir dumtų savais keliais.
Veiksmo aplinkybės rašomos labai atmestinai, labiau koncentruojantis į romantinę pasakojimo pusę. Viena vertus, tai moteriškas bruožas. Antra vertus, sukelia įspūdį, kad viskas tuom ir pasibaigs - romantika. Arba tragedija.
Tavo vietoje labiau rūpinčiuosi Toru. Jis turi kol kas dar neatskleistą paslaptį (savo nepatikimumą, nepasitikėjimą savimi), taigi, verta šią erdvę išradingai papildyti, kad apsakyme atsirastų stambesnė intriga. Kodėl Toras nepasitiki savimi ir negali pasiūlyti savęs, kaip pilnaverčio bendrakeleivio? Vat šita ašis gali būti viso kūrinio ašis, jo alfa ir omega.
Aš atsakymą jau radau. Pažiūrėsiu, ar autorė atras tą pačią ašį, ar nueis kitais keliais...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-04 09:38
OM Bodhisatva
atšoko atgal, nesupratęs kas įvyko
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą