Akmeniui, paimtam iš senamiesčio grindinio

Dar  kartais šildau rankose
Ir naiviai vaikiškai tikiu
Kad tavyje yra gyvybės...
Dar išlaša lietaus lašai
Iš lietvamzdžio tau ant galvos
Ir tyli, kad laikai po savimi
Giliai paslėptą suraizgytą siūlą
Užmegztą nuo karpų.
(mitais jau nebetikiu, bet ji tikėjo)

dar augini ant savo tuštumos
žalumą vis atgimstantį iš naujo...
spirale grįžtantį ir vėl, ir vėl...

su nebylia kapų tyla,
pakilt nespėjusiais kirais
ir mintimis nuo gatvės grindinio.

Juk tu iš jų...