Jis viliojo tave,
Spindėjo tūkstančio žvaigždžių
Šviesa sidabrine.
Traukė prie savęs
Lyg miesto žiburiai,
Ryškėjantys tolumoje,
Kelio, vedančio į malonumą,
Artėjančioje pabaigoje.
Nesvarstei, kiek tai truks,
Nesvėrei būsimo džiaugsmo
Ir akimirkos jausmo
Ant laimės svarstyklių.
Visa, ko tu norėjai –
Tik atkąsti gabalėlį
Nuodėmių obuolio
Saldaus sidabrinio.
Išsitepei medumi
Pasidavimo silpnybėms,
Kai tik atkandai kąsnelį
Obuolio sidabrinio.
Apsvaigai ilgam
Nuo iliuzijos virtimo realybe,
Ir nori obuolio daugiau,
O ne tik vieno atkandimo.
Bet brangenybės
Visada ir retenybės -
Dabar kankinsiesi
Laukdamas ilgai,
Kol vėl galėsi gauti
Gabalėlį obuolio
Tikriausio sidabrinio.