Rašyk
Eilės (72008)
Fantastika (2154)
Esė (1686)
Proza (10304)
Vaikams (2493)
Slam (47)
English (1087)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 2 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Tomis Venzas pabarbeno į stiklą, pažiūrėjo į vėstančias sienas, tada atsisuko į porą baltai apsirėdžiusių vyrų.
- Tai nežinote?
- Sunku pasakyti, pone Venzai. Mes juk neturime įrangos, kuri galėtų sekti tuos, kurie išeina ten, kažkur... Jargonas išnyko – tai faktas.
- Taip, bet jis ir anksčiau išnykdavo. Pasakykite man geriau, kad dėl to buvo kaltas magnetas.
- Patikrinsiu, - vienas iš mokslininkų nusisuko į aparatūrą.
- Yra tikimybė, - pasakė antras, - kad mirties dievas tiesiog paspruko. Prasidedant tyrimui jis jau buvo pabudęs.
- Aš jus abu turėčiau nušauti, - po akimirkos pareiškė Tomis. – Gal judu kariuomenėje netarnavote, ką? Juk aiškiai buvo pasakyta – laikyti užmigdytą!
- Jis ir buvo užmigdytas, - sulemeno vyras. – Netgi triukšmo generatorių įjungėme, kad jam būtų sunku susikaupti. Tik pačią paskutinę minutę, prieš pat startą...
- Idiotai! – suriaumojo Tomis, bet visgi išliko savo vietoje – net nesujudėjo, kad riksmą palydėtų veiksmais. – Judu esate visiški puspročiai! Nejaugi man reikės kiekvieną kartą laikyti nutaikytą ginklą, kad jūs vietoje įprastos migdomųjų dozės suleistumėt arklišką?
Abu vyrai tylėjo. Tas, kuris darbavosi prie įrangos, dabar trypčiojo vietoje nežinodamas, kuris iš judviejų yra labiau kaltas.
- Bet mirties dievas...
- Joks jis mirties dievas! – vėl suriaumojo Venzas. – Kodėl jis tada nestovi prie kiekvieno idioto, kai idiotų pilnas autobusas garma velniop nuo skardžio?! Kodėl jo Titanike niekas nepastebėjo, nors ten daugybė į dugną kirviu plaukė. Kodėl?!
- Betgi tai nelaimės, pone Ven...
- Tikrai? Aš tau pasakysiu, kas yra didžiausia žmonijos nelaimė – tai pats Jargonas. Sušikta stichija, kurią aš tikrai pažabosiu! O jeigu judu darysite žiopliausias klaidas pasaulyje, tuomet savo laiku Jargono nesulauksite, supratot?
Mokslininkai tylėjo. Vienas iš jų linktelėjo. Kitas krūptelėjo, kai tylą pertraukė skambutis.
- Užsikrušt... – sumurmėjo Tomis, traukdamas telefoną. – Klausau.
Tylėdamas išklausė pranešimą, tada spragtelėjo aparato dangteliu ir žvilgtelėjo į abu vyrus.
- Ką tik nušovė Taidži, - burbtelėjo. – Jo paties žmogus nužudė.
Vyrai baltais chalatais susižvalgė.
- Kažkodėl už viso šito jaučiu mūsų vaiduoklio smarvę, - suniurnėjo Tomis Venzas.

---

Nestoras Demera jautėsi prastai. Prieš savaitę prasidėjusi sloga vis dar neketino praeiti, o vaistų pirkti nesiryžo. Netikėjo šiuolaikinės chemijos laimėjimais, labiau pasitikėdamas žolelėmis ir savitaiga. Tačiau žolelės beveik baigėsi, o savitaiga kažkodėl neveikė. Galbūt todėl, kad teigdamas kažką sau, jis iš karto susimąstydavo apie ką nors kitą. Dažniausiai tai būdavo Jargono nuojauta. Tik šį kartą kažkokia kitokia, ne taip, kaip iki šiol jausdavo.
Kažkas blogo artinosi ir Demera nerimavo.
- Taidži nušovė, - Tomis numetė ant stalo neatplėštą pakelį su purškalu nuo slogos. – Jo paties žmogus. Noriu žinoti, Nestorai, ar šioje istorijoje yra nors lašas Jargono.
- Yra visas puodas, - šniurkštelėjo paniuręs vyras. – Jis darė įtaką Raigo. Telefonu.
- Panaudok vaistus, - Tomis mostelėjo į pakelį. – Specialiai dėl tavęs suradau, homeopatinius.
- Jie taip tik ant pakelio rašo, - paniekinamai mirktelėjo Nestoras. – Visur tas pats cheminis šūdas.
- Taip, o tavo nosis tuoj nukris. Vartok vaistus ir nesimaivyk. Šiandien aš prastos nuotaikos.
Demera siektelėjo pakelio, kilstelėjo prie akių ir pastebimai sudrebėjo.
- Tik nesakyk, kad tavo sloga susirado draugą, - supyko Tomis.
- Aš karščiuoju, - suniurzgė nepatenkintas Nestoras. – Nemiegojau dvi naktis jau. Visur matau tą patį paveikslą, tą patį vaizdą – Jargoną tarp liepsnų, tarp krūvos negyvėlių. Kažkas labai negerai su juo...
- Kada?
- Jaučiu, kad greitai, bet nematau tiksliau. Ir pats Jargonas jau ne toks. Kažkoks... kitas.
- Demera, jeigu tu vėl kalbi mįslėmis...
- Aš nežinau tiksliau! – suriko aiškiaregis. – Nematau tiesiog, aišku? Visa, ką aš matau – tai demonišką esybę už to vaizdo, nepaaiškinamą kraujo troškimą. O tiksliau – nieko!
Tomis priėjo prie jo ir staigiu judesiu nubloškė ant sofos. Kaire ranka pasiekė vaistų pakelį, dešine vožė besikeliančiam Demerai į pasmakrę ir primygo keliu jo krūtinę.
- Juk sakiau, - pasakė piktai, - kad vartotum normalius  vaistus, užuot lakęs myžalus ir gėlių nuovirus!
- Eik tu šikt! – muistėsi prispaustas vyras. – Tai mano kūnas...
- Kadangi tu dirbi tėtušiui, jau nebe tavo, kapiš? – Tomis sugrūdo puršktuką Demerai į nosį ir spustelėjo. Šis sustūgo. – Ir tėtušiui tu reikalingas kuo labiau pasirengęs, supistas kvaily! Kai atsikiš tavo šnipas, tu pamatysi ne tik Jargoną ir lavonus, bet ir DATĄ, aišku?!
Nestoras staugė, taškydamasis purslais iš nosies. Tomis pripurškė ten kaip reikiant, negailėdamas. Nusviedęs buteliuką šalin, jis čiupo auką už apykaklės ir nutempė į miegamąjį.
- O čia tau leisiu nuspręsti, aiškiaregy, - pasakė privilkęs prie lovos. – Arba tu pats ropštiesi į patalus ir išsimiegi, arba aš tau parūpinsiu dar vaistukų. Nuo temperatūros, nuo nemigos ir nuo nervų. O dabar žvilgtelk į savo ateitį ir pasvarstyk, kuris variantas tau labiau prie širdies!
Nestoras rankove nusivalė snarglius, tada nuspyrė nuo kojų šlepetes.
- Užsikrušk... – sumurmėjo, lįsdamas po antklode.
- Labanakt, Demera. – Tomis kurį laiką spoksojo į aiškiaregį su panieka, tada išėjo.
Jis nepastebėjo, kad antklode prisidengęs vyras staiga ėmė šypsotis, lyg sugalvojęs ar išvydęs kažką netikėto.
- Aš vis tiek tave pergyvensiu, Tomi, - tyliai sumurmėjo aiškiaregis. – Gaila tik...
Tęsinį jis murmėjo jau mintyse. Netrukus iš tiesų užmigo, prasikamavęs dvi paras.
Sapnavo kalvą, supiltą iš daugybės žmonių kūnų. Kalvos viršuje, pasirėmęs galingu šautuvu su nemenku optiniu taikikliu, stovėjo Jargonas. Tik šis buvo kažkoks kitoks. Demera iki pat košmaro pabaigos taip ir nesuprato, kas tiksliai tame vaizde ne taip.

---

Jis stovėjo prie pastato kampo, smalsiai stebėdamas šaligatvį kitoje gatvės pusėje, kur kamuoliu žaidė vaikai. Galvoje siautė niūrios mintys. Kad ir kiek kartų pasikartotų ši scena, per milijonus savo metų taip ir nesugebėjo priprasti.
Jargonas giliai įkvėpė ir žengė į gatvę.
Žaidžiantys vaikai – tai gyvybė pačiame įkarštyje. Šiame paveiksle mirties simbolis turėtų būti gatvė, jeigu nebūtų jo paties. Kamuolys pataiko ne ten, kur turėtų, atšoka ir nurieda ant asfalto. Vienas iš vaikų bėga jo pakelti, azarto pagautas ir pamiršęs saugotis. Garsus signalas, stabdžių žvygsomas – ir viskas. Scena graudi, bet ne tiek graudi...
Deja, šį kartą tai ne ši scena. Dabar reikalingas jo paties įsikišimas. Ir Jargonui atrodė, kad reikėtų viską atlikti kaip galima švelniau. O tai reiškė skausmą.
Daug skausmo...

- Ei, Čarli, - jis pašaukė berniuką, kuris jau ketino mesti kamuolį. Vaikas žvilgtelėjo, tada atsisakė ketinimo mesti  ir sutelkė dėmesį į nepažįstamąjį. – Ar tavo mama namie?
- Taip... –atsakė vaikas beveik automatiškai. Klausimas buvo pernelyg familiarus. – O... kas jūs toks? Iš kur mane žinote?
- Su tavo tėčiu kartu dirbame, - sumelavo Jargonas, verdamas kiemo vartelius. – Iki pasimatymo, Čarli.
- Ikii-ii... – sutrikęs pamojo šis ir, kiek pažiūrėjęs pavymui, vėl susitelkė į kamuolį. Mirties dievai jam kol kas nerūpėjo.
Jaukus namelis, rūpestingai prižiūrėtas. Nuo pat šaligatvio iki laiptelių vedė geltonomis plytomis grįstas takas, kruopščiai nuravėtas ir apšluotas.
Čarlio motina jį pažino ne iš karto. Pasitiko kiek atsargi, maloniai šypsodamasi. Tik kai jis jau įėjo į vidų, šypsena dingo iš jos veido.
- Jūs... Jargonas?
Jis tylėdamas linktelėjo. Moteris išbalo, delnu prisidengdama lūpas.
- Noriu jums suteikti pasirinkimą, - tyliai pasakė jis. – Ar jūsų vyras namie?
- Ne... – pravirko ji. – Dėl Dievo meilės, leiskite man su juo ir...
- Tai ne jūs, - pertraukė Jargonas. – Ir ne jis. Aš atėjau Čarlio.
Jis priėjo prie lango ir pažvelgė į gatvėje žaidžiančius vaikus.
- Betgi, - motina kone paspringo ašaromis, - jam tik vienuolika metų! Kodėl prireikė jo, tokio jauno?!
- Metai čia niekuo dėti, ponia, - pasakė jis ramiu balsu. - Kartais taip nutinka, kad JO laiko žmogui skiriama pernelyg maža dalis. Galbūt labai nyki dalis. Aš negaliu padėti jam prailginti laiką, bet mano valioje suteikti beskausmę mirtį.
- Bet kodėl jis negali numirti SAVO mirtimi? - nenorėjo sutikti moteris.
- Jis gali, - linktelėjo Jargonas, - tačiau pirmiau numirsite jūs, jūsų kaimynai, draugai, seneliai – visi arčiausiai jūsų gyvenantys žmonės, iš kurių galima pavogti gyvybę. Būtent tai Čarlis ir darys, kai tik pasibaigs jo laikas. Nenorėdamas, nežinodamas to – bet darys. Ar norite, kad jo gyvenimas virstų į košmarą, kuriame visi aplinkui numiršta greičiau nei per metus?
Vaikams gatvėje nusibodo kamuolys, jiedu nubėgo kaži kur. Jargonas  sekė juos akimis, kol vaizdą užstojo gyvatvorė.
Moteris tyliai verkė.
- Aš nežinau, ar elgiuosi gerai, - pasakė jis. – Pagalvojau, kad gal jūs norėsite jį matyti paskutinėmis akimirkomis, užuot radusi kūną kažkur gatvėje.
- Ar... dar daug laiko? – paklausė ji.
- Šešiolika minučių.
Čarlio motina šluostėsi ašaras ir galvojo. Ji neklykė ant jo ir nepuolė kumščiais, kaip kartais nutikdavo. Bent už tai jis buvo dėkingas. O daugiau juto vien kaltę, kurios nesugebėjo įveikti per visą savo gyvenimą. Po velnių, dabar labai reikėtų Kivos rankų ir kokio nors šlykštaus tipo, kuris numalšintų kaltę kitu jausmu. Gal pykčiu, o gal ir skausmu.

Jis buvo dėkingas moteriai ir už tai, kad ji pati pasiryžo duoti sūnui mirties akmenį. Iš savo rankų. Jargonas iškeliavo, kad netrukdytų jiems atsisveikinti, o  vėliau iš tiesų pajuto nežymų skirtumą tolimoje erdvėje – Čarlio nebeliko. Vaikas išėjo pavėlavęs vos pusę minutės.

---

- Jaučiu, kad jis yra nelaimingas, - murmėjo Kiva. – Visados grįžta kaip nesavas, jeigu viskas vyksta sklandžiai. Tačiau ką aš galiu padaryti? Užgydau jo kūno bei dvasios žaizdas, o jis vis tiek viską prisimena, kiekvieną kartą svarsto, ar elgiasi teisingai, o grįžęs beveik galvą į koloną daužo... Nebežinau...
- KODĖL JAM NEDUODI DAUGIAU LAIKO? – paklausė balsas.
Kiva klūpėjo nedidelėje patalpoje ant gludinto akmens grindų, prieš vienintelį langą, pro kurį į vidų švietė nepaprastai ryški šviesa. Ji niekada nematė šeimininko pavidalo – vien tik jo šviesą. Ir girdėjo tik jo balsą – šiltą, nei vyrišką, nei moterišką. Kartu tame balse ji juto nepaaiškinamą tvirtumą, siaubingai tikslų, beveik mašinos išskaičiavimą.
- Betgi, - sutriko Kiva, - laiko visados trūksta! Fragmentai juk ne amžini, be to, jų vis daugėja neįsivaizduojamu greičiu. Jeigu prieš milijonus metų jų atsirasdavo po tris ar keturis į dieną, šiandien, jie atsiveria šimtais. Žmonės dauginasi siaubinga progresija... Mes nenorime jūsų nuvilti, Šeimininke.
- TU NENORI, - pataisė ją balsas.
- A... atsiprašau?
- VISA, KĄ MAN PASAKEI, YRA TAVO NUOSTATA, KIVA. NE MANO. AŠ NIEKADA NETVIRTINAU UŽDUOTIES NENUVILTI MANĘS. JARGONO UŽDUOTIS YRA ĮEITI Į ATSIVĖRUSĮ FRAGMENTĄ IR PASIŪLYTI ŽMOGUI, KURIO LAIKAS PASIBAIGĘS, MIRTIES AKMENĮ. TAI VISKAS.
Kiva žiūrėjo į šviesą nemirksėdama. Ji buvo sutrikusi, beveik išsigandusi, kad leido sau papildyti taisykles.
- Bet jeigu Jargonas nesuspės, arba jam nepavyks... – sumurmėjo ji, - kas tada?
- JARGONO IR TAVO EFEKTYVUMAS YRA BAIGTINIS. - Pasakė balsas. – NESĖKMĖS TIKIMYBĖ VISADOS EGZISTAVO, KIVA. TIESIOG TU NELEIDAI TOKIAI ĮVYKTI.
- Ir neketinu leisti! – sušuko ji.
- TU PERNELYG KATEGORIŠKA. – Balse galima buvo justi šypseną. – DUOK JARGONUI DAUGIAU LAIKO.
- Taip, - linktelėjo ji, - nors dėl to teks praleisti kelis fragmentus...
- DIDELIO NUOSTOLIO TAI JAU SENIAI NEBESUDARO, -  balsas ją ramino ir guodė. – TEGU JARGONAS VYKDO UŽDUOTĮ, TAČIAU NESISTENK PRIVERSTI JĮ ĮUŽBAIGTI JĄ. TAI NEĮMANOMA. ŠIS DARBAS NIEKADA NEBUS UŽBAIGTAS, JIS TEGALI TĘSTIS.
Kivai svaigo galva. Per amžius įsikalta mintis, kad NĖ VIENAS fragmentas negali būti praganytas, ją siutino.
- AŠ NIEKADA NETVIRTINAU NUOSTATOS, KAD VARDAN ŠIO DARBO TURI NUKENTĖTI JŪSŲ EGZISTENCIJOS KOKYBĖ, - perskaitė jos mintis Šeimininkas. – DUOK JARGONUI LAIKO. JEIGU REIKĖS, PRALEISK KELIS FRAGMENTUS. TAČIAU NEUŽSIMIRŠK.
Šviesa žybtelėjo ir išnyko, palikusi savo atsisveikinimą – trumpą įsiskverbimą į jos sąmonę. Šeimininkas suteikė jai jėgų, nepaprastą ramybę ir tvirto žinojimo pojūtį.

Kiva vis dar klūpėjo vėsioje prietemoje, bandydama susigaudyti prioritetuose.
- Neužsimiršiu, - sumurmėjo. – Tu mane sutvėrei tokią.

---

Ji rado Jargoną atsirėmusį  į vieną iš kolonų. Atrodė ramus, užsimerkęs apie kažką galvojo. Greičiausiai tikrino fragmentus, ieškodamas kokio nors išskirtinio. Arba beviltiškai pasenusio.
- Kaip vaikas? – paklausė Kiva.
Vyras atmerkė akis, tiriamai nužvelgė ją, tada linktelėjo:
- Motina viską sutvarkė.
- Taigi, - ji perbraukė pirštais jo skruostą, - vadinasi, viskas gerai?
- Ne.
Jargonas įkišo ranką į kišenę, ištraukė aplamdytą knygelę ir parodė Kivai.
„Jargonas – žudikas ar išlaisvintojas? “ – juodomis raidėmis puikavosi ant viršelio.
- Vienas švedas parašė. Permečiau akimis. Čia surašyti liudininkų pasakojimai. Pasaulis keičiasi, Kiva. Jeigu akmens amžiuje mane sutikdavo kaip likimo nulemtą, tai dabar jie manęs nekenčia. Ir moko vaikus manęs nekęsti. Ateinanti karta mane greičiausiai pasitiks ginkluota iki dantų, lyg didžiausią priešą.
- Jargonai, - ji braukė pirštais jo odą, ramindama ir guosdama, - bet taip ir anksčiau buvo. Jie tave garbino, vėliau nekentė. Dar vėliau vėl pradėjo suvokti ir gerbti. Tai vyksta ciklais, brangusis. Ateis laikas, kai jie vėl praregės. Ir tada kitaip vaikus mokys.
- Galbūt, Kiva. Tačiau šiuo metu man reikia kažkaip išsilaikyti. Kartais svajoju, kad gal man būtų daug geriau, jeigu Šeimininkas mane būtų sutvėręs be sąžinės ir užuojautos. Šaltą ir amžinai patenkintą tuo, kas esu. Nes dabar...
Kiva pajuto drebulį. Nuo minties, kad prieš ją galėtų stovėti bejausmis padaras Jargono kūne. Jeigu Šeimininkas būtų juos padaręs tokius nuo pat pradžių – gal... Gal ji būtų pripratusi.
- Nekalbėk taip, - sušnabždėjo liūdnai.
Jargonas kelias akimirkas žiūrėjo nimfai į akis, tada nebyliai linktelėjo.
- Man... man reikia eiti, - pasakė, peržvelgdamas fragmentus. – Yra darbo...
Tačiau Kiva suėmė jo veidą ir nepaleido.
- Pamiršk, - sumurmėjo priglusdama, - velniop fragmentus, Jargonai. Jie niekados nesibaigs. Ir po milijardo metų tu stovėsi čia, dairydamasis į juos.
Ji pabučiavo jį, atiduodama dalį savo begalinės gyvasties bei ramybės pojūtį.
- Žinai ką? – šnabždėjo, švelniai braukdama nosimi ir lūpomis, - mudu dar nė karto nepraleidome nė vieno fragmento. Manau, už tokį darbą privalome pasidaryti sau šventę...
„Kalbėjaisi su šeimininku“ – pagalvojo jis, pasiduodamas nimfos vilionėms. Jautė, kaip po beprotiškai ilgos pertraukos atsispirti nesugebėtų nė už ką.
Mintys apie fragmentus dingo lyg vėjo nupūstos.
2009-05-31 00:07
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-31 20:01
St Sebastianas
Galbūt ir reikėtų pradėti atskleisti smulkmenas, kurios padėtų skaitytojui suvokti kas ir kodėl čia vyksta... Iš kitos pusės pažiūrėjus, manęs niekada nebaugino kūriniai, kurių pabaigoje paliekamas realus ar įsivaizduojamas daugtaškis. Manau, autorius turi ryškų vaizdą kas vyks ir ką jis nori pasakyti šiame kūrinyje. Todėl manau, kad viskas turėtų vystytis pagal pradinę idėją, nebūtinai atsižvelgiant į komentatorių pastabas.:) Dėkui už geros fantastikos tabletukę mano programavimo užknistiems smegenams.;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-31 18:57
Valkas
Turėjau omeny tai, kad kūrinėlis ima priminti pseudojaponiškas istorijas savo atmosfera, siužetu ir veiksmu. Nežinau, gal čia man vienam taip.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-31 16:28
Aurimaz
Anime ir manga yra grafinio vaizdavimo stiliai, o ne literatūrinis žanras. Nelabai supratau asociacijas į tuodu...

Dėl esmės - dar nesugalvojau, ar iš viso verta ją atskleidinėti. Taip, ji yra. Tik neaišku, ar būtina viską taip sukramtyti, kad kiekvienas idiotas suprastų. Galų gale šių keturių dalių visiškai pakanka susidaryti vaizdui apie Jargono darbo subtilybes. Kodėl taip - čia jau greičiausiai tavo "manga" :) Arba anime... Kaip pasižiūrėsi.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-31 13:51
Valkas
Truputį, vos vos geresnė už kitas dalis. Neblogai išsisukta su masinėmis mirtimis, tik manau, jau ateina laikas "aiškinti" - po gabaliuką atskleidinėti esmę. Žinoma, jei ruošiamasi rašyti romaną, tada tiek to.
Nedidelė bėda glūdi tame, kad kūrinys vis labiau panašėja į anime. Tai primena ko gero blogiausią lietuvių kalba išleistą fantastinę knygą (jei kam įdomu, rašyke yra net dvi jos recenzijos) ir tos knygos užtrauktą prastą šlovę a la manga istorijoms. Manau, reikėtų dėl to susirūpinti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą