I. Norai
Stebuklinga plytelė vienoje sostinėje, bet ne Vienoje.
-Ateik. Sugalvokim norą.
-Norą? Kokį?
-Na..
Tas Žvilgsnis...
Atokiau, apsimesdami, kad visai nieko nelaukia, nekantrauja dar keletas hormonų apsiaustų piliečių. Ir taip paskubomis atsiranda du norai.
Pirmas noras.
Jis paima ją už rankos, bet galvoje ką tik užgimęs noras neleidžia pajausti tos rankos šilumos. Ji tiesiog yra delne, ir visas pasaulis beveik supranta, kad jau viskas kitaip ir kad niekados jau nebebus galima to, kas čia ką tik nutiko, susigrąžinti. Nueidamas, pasižiūri į plytelę tarsi į bendrininkę, šypteldamas jai.
Antras noras.
Jos ranka atsiduria jo rankoje, bet galvoje ką tik užgimęs noras neleidžia pajusti, kad tą ranką kažkas paėmė. Jei jaustų, tai būtų kažkaip kitaip: gal netikėta, gal stengtųsi tą ranką ištraukti, susigėstų, nusišypsotų jam, prisiglaustų arčiau. Ji prisimena kitas rankas, ją kada nors vedusias prie plytelės. „STEBUKLAS“ ryškesnis būdavo ar čia tik taip atrodydavo?
-Išduosi, ką sugalvojai? – klausia ji.
Tas žvilgsnis...
Jiedu eina, bandydami suderinti judėjimo ritmą. Dėl to, iš šalies žiūrint, gali pasirodyti, kad šiek tiek stumdosi.
-Kaip tik toks vakaras, - pastebi jis, - kaip tik toks.
Vakaras parausta dėl komplimento ir stengiasi kuo greičiau pasislėpt, palikdamas naktį, kuri galėtų apsimesti nieko nesuprantančia.
Ji spūsteli jo ranką. Tik dėl raudono šviesoforo. Jie laukia priešais kavinę, kurioje galės vienas kitam sukurti daugybę istorijų. Akimirka kaip muilo burbulas išsipučia ir nežino, kada susprogs.
II. Norų išsipildymas
Jis buvo tikras, kad norėjo to, ką šiuo metu turėjo. Tik niekaip negalėjo atsistebėti, kodėl tuomet sugalvojo tokį keistą norą.
-Žinai, gal dar nueinam kada prie tos plytelės, - pasiūlė ji vieną kaip tik tokį tinkamą kur nors eiti vakarą.
- Ar nežinai, kokios ten eilės šiuo metu? - iškrito iš jo lūpų.
Ji tylėjo. Jis tylėjo. Tyla kantriai laukė, kol ją kas nors nutrauks.
- Ar tau kas nors negerai? – Paklausė jis. – Nesuprantu aš tavęs.
- Aš tik pagalvojau dėl tų norų... Ar tu atsimeni?
Ji spaudė kumščius, bandydama sulaikyti ašaras.
- Aš tik noriu... – Pasakė ji..
- Žinau, - pasakė jis, tarytum iš tikrųjų būtų žinojęs.
III. Stebuklas
Stebuklas, paliktas kažkur vienos valstybės sostinės, bet ne Vienos, centre, nežinojo, kur eiti ir laukė, kol kas nors jį pasiims. Truputį sušalęs, truputį apleistas.