Rašyk
Eilės (72007)
Fantastika (2154)
Esė (1686)
Proza (10305)
Vaikams (2493)
Slam (47)
English (1087)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 3 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Boružės dienoraštis



    Labas, dienorašti! Aš – boružėlė. Esu vabalų būrio šeimos narė. Ant kietokos nugaros turiu septynis juodus taškelius, taigi aš Boružėlė Septintaškė. Mano giminė labai plati: tai dvitaškės, penkiataškės, devyntaškės, akiuotosios boružės. Maitinuosi aš amarais, skydmariais, paskanauju ir blakių. Tiesa, kai kurios mano giminaitės yra „vegetarės“ – ėda tik augalus.
    Nusprendžiau, mielas Dienorašti, tau patikėti savo mintis ir savo svajones. Taigi nuo šiol tu – mano draugas.



Trečiadienis. Balandžio 18 (popietė)

    Šiandien buvo nuostabu! Pirmą kartą viena išskridau. Už nugaros nebuvo nei mamos, nei sesers. Viskas praėjo puikiai. Labai savimi didžiuojuosi. Buvau pamiškėje. Viskas būtų buvę puiku, tik vienas mažytis nesklandumas... Griovyje pamačiau kalną. Ko tik ten nebuvo: popierių, plastikinių maišelių, skardinių dėžučių ir didelių kartoninių dėžių. Į vieną iš dėželių, smalsumo vedama, įkopiau ir aš. Kojytės aplipo kažkokiu lipniu skysčiu. Vos ne vos išsiropščiau. Nemeluosiu, buvau panikoje! Mielas dienorašti, pirma tau patikėjau savo įspūdžius ir tik dabar eisiu pasakoti jų savo šeimai. Man jau metas, turiu bėgti! Iki!




Trečiadienis. Balandžio 18 (vakaras)


    Mama sako, jog tikriausiai buvau įkliuvusi į konservų dėžutę, o visi tie daiktai – tai šiukšlės. Matyt, žmonės ten jomis atsikratė. Jie taip įpratę daryti! Tai jų žalingas įprotis. Turiu eiti miegoti, bet prieš miegą turėjau tau tai pasakyti. Labanakt!





Ketvirtadienis. Balandžio 19 (popietė)

    Šiandien taip pat buvau išskridusi. Buvau prie upelio. Tai Kulpė, tekanti netoli Šiaulių miesto. Vanduo jame labai įdomus: violetinis, oranžinis, paviršiuje plaukė riebalai, kurie saulei šviečiant mirgėjo įvairiausiomis spalvomis. Viskas būtų lyg ir gerai, tik vanduo bjauriai dvokė! Čia jau ir aš suprantu, kad tokiame vandenyje negalima maudytis. Matyt žmonės vėl pripylė naftos, dyzelino ar kažkokių chemikalų. Tai dar ne visi mano nuotykiai. Mane pagavo kažkokia strazdanė, išsitraukė iš kišenės kvadratinį daiktą ir blykstelėjo. Aš net mirktelėjau, o kiek atsitokėjusi nuskridau. Bijau, jog čia kažkas negero. Turiu apie tai papasakoti seseriai. Iki!




Ketvirtadienis. Balandžio 19 (vakaras)

    Sesuo skaniai nusijuokė ir paaiškino, jog tai nieko baisaus. Žmogus su manimi nusifotografavo. Viskas būtų puiku, tik viena bėda – nuo blykstės užsimerkiau. Nuotraukoje būsiu suglaudusi savo gražiąsias akis!





Penktadienis. Balandžio 20

    Trečiasis mano skrydis buvo įspūdingas! Skrisdama mačiau didelę liepsną, kuri vėjo nešama pasiglemžė daug žolės ir plito tolyn, kol pasiekė upelį. Vaizdas pritrenkiantis. Norėsiu dar kada pažiūrėti. Pirma turiu apie tai papasakoti seseriai. Oi! Vos nepamiršau tau papasakoti dar vienos istorijos! Ta liepsna išblaškė mano mintis, per ją vos nepamiršau dar kai ko papasakoti. Skrisdama ant kūno pajutau švelnius lašelius, pamaniau, jog tai smagus vasaros lietutis, todėl džiūgaudama linksmai skraidžiojau ratais. Po kiek laiko ėmė svaigti, pajutau dvoką. Netikėtai prisiminiau, kaip sesuo pasakojo apie pesticidų debesis. Tai chemikalas, kurį ūkininkai naudoja javams apsaugoti nuo kenkėjų augalų ir gyvūnų. Kaip galėdama greičiausiai nuskubėjau tolyn. Apie tai seseriai nepasakosiu, nes tokiu atveju daugiau niekur
manęs vienos neišleis. Iki!






Šeštadienis. Balandžio 21

    Su seserimi kalbėjomės iki išnaktų, todėl tik dabar rašau. Ji sakė, jog tai (didelė raudona liepsna) labai blogai, tai daro didelę žalą gamtai! Ta liepsna degina viską ir nepalieka jokios gyvybės. Mane sukrėtė žinia, kad liepsna gali sudeginti ir mus. Išgirdusi tokių kraupių dalykų susidomėjau, iš kur ji atsiranda. Paaiškinimas buvo toks: taip elgiasi žmonės, norėdami nudeginti žolę. Be to kodėl jiems reikia ją nudeginti?! Matyt, nieko šiam pasaulyje nebesuprantu… Duodu garbės žodį – daugiau su jais nebesifotografuosiu!





Sekmadienis. Balandžio 22

    Na, o šis mano skrydis buvo pažintinis. Šiandien pamačiau daug vabalų. Tiesa, aš pažįstu daug mūsų giminaičių. Vienos iš jų – skėtės. Jos yra dviejų rūšių: keturtaškės (beveik kaip mes) ir plokščiosios (su jomis mes visai nepanašios). O čia viena nematyta, nelietuviška: įdomiais sparnais, plėšri ir kartais augalėdė skydablakė. Tai atklydę iš šiltųjų kraštų, jie puola mūsų medžius, krūmus, vabalus. Mes, boružės, nebespėsime ir nebepajėgsime jų išnaikinti. Barbarės! Kolonistės!



Pirmadienis. Balandžio 23



    Šiandien nugirdau labai įdomų žmonių pokalbį. Vienas klausė kito:
-    Ar tu žinai septynias mirtinas nuodėmes?
-    Taip, puikybė, godumas... O kodėl klausi? – pasiteiravo antrasis.
-    Matai, “Delfi” žiniose skaičiau, kad Vatikanas septynias mirtinas nuodėmes papildė dar septyniomis, pagal šią epochą, - porino pirmasis.
    Aš visų tų septynių nebeprisimenu, bet labai gerai girdėjau, kad aplinkos teršimas – taip pat mirtina  nuodėmė. Įsivaizduoji, Dienorašti, MIRTINA NUODĖMĖ. Kai šią naujieną papasakojau tėvams, jie pasakė: “Ką gi, gal dabar žmonės susimąstys ir mažiau terš aplinką. ” Tegu. Aš to tikiuosi.





Antradienis. Balandžio 24


    Šiandien mus pasiekė kraupi žinia. Ar pameni, dienorašti, kai papasakojau tau anądien vykusį gaisrą? Jame žuvo daug mūsų giminės, mūsų kaimynės skruzdės ir šiaip daug įvairių vabalų. Ką tik pamąsčiau: žmonės degina pievas, gyvūnėliais naudodamiesi kaip laužo malkomis, o žolėmis – kaip prakuru. Kas gi būtų, jei mes padegtume jų namus, naudodamiesi jais kaip prakuru, o namu -  kaip malkomis? Galiu garantuoti -  išeitų neblogas laužas! Bet apie tai mes, gyvūnai, galime tik pasvajoti. Mums geruoju reikia paveikti žmonių širdis. Gaila, kad žolės nemoka kalbėti, jos neabejotinai prisijungtų prie mūsų. Dažniausiai jos kenčia labiau nei mes.









Trečiadienis. Balandžio 25

    Šiandien apskridau visas apylinkes ir radau neapsakomai daug deginamų pievų. Padariau klaidą, nereikėjo skristi. Prisiuosčiau labai daug dūmų ir norėdama pažiūrėti iš arčiau per žemai nusileidau ir nudegiau sparnelį. Dabar man labai sukasi galva. Nebegaliu rašyti. Negaluoju. Mama sakė, kad apsinuodijau dūmais. Tikiuosi ryt turėsiu jėgų rašyti, o jei nieko neįrašysiu – miriau. Jei tikrai numirsiu ir tai mano paskutinis įrašas, norėčiau, kad tu, dienorašti, patektum į žmonių rankas ir suvirpintum jų širdis.
2009-05-30 15:12
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-31 21:47
Skiltelė saldaus
Gal reikėjo šitą dienoraštuką į vaikų skyriuką dėti?
Reikėtų paieškoti kitokių būtų atskleisti temą, pvz, kai rašant yra naudojami tokie žodžiai kaip nafta ir dyzelinas, man kyla klausimas ar boružės gali žinoti jų pavadinimus. Galėtum iš šios situacijos išsisukti maždaug taip: upės vanduo mirguliavo lyg mano sparnai prieš saulę. Taip būtų kur kas įtikinamiau. Kliuvo ir tai, kad boružiukės pasaulis pilnas blogybių, nejaugi jai nenutiko nieko gero? Taip pat dar man nelabai patiko boružiukės prisistatymas. Kam tiek enciklopedinių duomenų? Argi pati prisistatydama sakai: "Esu žmogus, turiu dvi kojas ir dvi rankas. Visaėdis, bet pirmenybę teikiu daržovėms." Juk ne? Tai čia tas pats, prisistatydama ji būtų pateikusi tokius duomenis, kurie ją išskirtų iš visų boružių.
Vis dėlto, šaunuolė, kad stengeisi. Keletą kartų atidžiai peržvelgus ir pataisius, išeitų, manau, visai neblogas kūrinukas. Sėkmės
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą