Kaimynas tavo puode

Šarūnas Zombis
Kaimynas tavo puode

Vieną rytą virš Alytaus iškilo naujas neatpažintas objektas – puodas, didelis, tarsi aruodas. Pamatę iš jo rūkstant dūmus, žmogeliai manė, kad jau prasidėjo pasaulio pabaiga ir dūmė Lenkijos link. Ir tik drąsiausi bėgo link namo prie kapinių – Alytaus kraštotyros muziejaus, kur ir stovėjo tas puodas. Mat tomis dienomis vyko penktoji dzūkų amatų šventė „Kaimynas tavo puode“. Ta proga Šarūnas Zombis pasistatė savo puodą ir virė žmogienę. Vieni keikė ir spjaudėsi, o neatsargūs atsidurdavo puode. Dalis kraipė galvas ir klausė – Kaip galima, kaip čia leidžia. Tokiems niūrus Zombis tik parodydavo žydų simbolį ant puodo ir jie sumušdavo kulnais ir atiduodavo pagarbą. Kas nešokinės... Mat puodas buvo su įvairių tautų simboliais, tik vokiečių svastika saugumo sumetimais buvo ant dugno. Puodas visus sulygino, pirmą ir paskutinį kartą istorijoje. Hey look, hey look! -  klykia storapilvis amerikietis ir kiša kredito kortelę. Lok, lok, tik kredito kortelę klok, taria Zombis, įmetęs amerikoną į puodą. Mat nuo to laiko, kai paskutinį kartą buvo atbėgęs kaimynas su buteliu vyno, Zombis nieko burnoj neturėjo. Prisišveitęs žmogienės, likučius išpardavė ir už gautus pinigus prisipirkęs degtinės ėjo pasidairyti šventėje.
Kaip šventės metraštininkas pasakysiu, kad renginys vyksta jau penktus metus iš eilės. Šį kartą buvo pristatoma tautinių bendrijų etninė kultūra ir kulinarinis paveldas. Taigi ragauti buvo galima ne tik iš Zombio puodo, ir krosnių rūko nemažai. Šventė dar nėra tokia populiari, kaip Vilniaus kaziukas, ar kiti panašūs renginiai, tačiau savo lankytojų jau turi, net ir pastovių. Gal tik prarado vieną savo buvusių  teigiamų funkcijų – ubagų baliaus. Nes dabar jau reikėjo mokėti už valgymą. Dvi dienas vykęs renginys nestokojo įvairių koncertų. Nors koncertavo ir lenkai, baltarusiai, lietuviai, tačiau neabejotinai išsiskyrė du kolektyvai: čigonų ansamblis „Roma de drom“ (vad. L. Petročenko ir Z. Milevič) ir žydų dainų ir šokių ansamblis „Fajerlech“ (vad. L. Vyšniauskienė). Nors ir supuvusia akimi, bet tikrai mačiau neapsimestinį džiaugsmą tiek žiūrovų, tiek ir pačių atlikėjų akyse. Koncertams buvo sumeistruota speciali scena.
Net ir  aš apsirengęs vokiška uniforma prisėdau ant antkapio virpinti armoniką ir dainą staugti:
Ridigdai, ridigdai, ridigdo
Daj, daj, oi, oi.
Tačiau mano grojimas pritraukdavo tik pagyvenusius žmones, kurie manė, kad prisikėlė iš kapo koks partizanas, todėl armoniką teko padėti į šalį ir grįžti į šventę dairyti jaunesnių. Veikė net ir video salė, kur žiūrovai galėjo pasižiūrėti filmų apie įvairių bendruomenių papročius.
Išleistas ir šventės laikraštis. Gaila tik, kad visų keturių švenčių laikraščiai neturėjo savo veido, net pastovios antraštės. Ketvirtos šventės laikraštis net skelbėsi pradedantis eiti nuo pirmo numerio, tarsi ankstesnių net nebuvo.
Nors iš Lietuvos liko tik kapai, šiukšlynai, etnografija, tačiau aš tai be to negaliu.