Turtuolė
Kai rytais nubundu kietame savo guoly,
Suprantu – aš didžiausia pasaulio turtuolė.
Saulė šviečia ir šildo, beržas moja iš tolo,
Dar žinau, kad už tilto lauks lakštingalų solo,
Saldus gausmas kamanių, mėlynumas čiobrelių
Ir žiogai pasiklydę žolėje iki kelių.
Galiu sėsti ant kelmo samanomis apkloto,
Panardinti rankas į žolyną rasotą,
Atsinešti sulos arti pilnio ąsotį,
Atsiriekt kriaukšlę duonos ir pajusti jos sotį,
Arba nieko, o nieko daugiau nedaryti,
Tik dangaus žydrumoje akis paganyti.