Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Pradžia
Grįžti į "Sapnų tikrovė" (2)

Kernonas piktai sugniaužė kumštį ir trinktelėjo į sieną.
- Prakeikimas!
Piktai trinktelėjo dar kart, galiausiai atsiduso ir atsisėdo ant žemės. Jis buvo uždarytas tamsioje vienutėje viename iš miesto kalėjimų. Nebuvo jokios galimybės iš čia ištrūkti. Kernonas vėl sugniaužė kumščius, tačiau dabar labiau iš nevilties, o ne pykčio.
- Leticija, atleisk...
Jis susimąstė. Kodėl karaliui prireikė dukters mirties? Ne, ne dukters... Jis pats sakė, kad Leticija ne jo duktė. Tada kieno? Nejaugi... Vyras papurtė galvą.
- Negali būti, - sušnabždėjo jis, o tada viena mintis tiesiog nuliejo jį kaip šaltas dušas. – Ne, čia slepiasi kažkas daugiau nei kerštas.
Karys atrėmė galvą į sieną ir užsimerkė. Staiga pasigirdo didžiulis trenksmas, sienos sudrebėjo ir nuo lubų pabiro smulkūs akmenukai bei dulkės. Kernonas užsikosėjo ir įsiklausė. Netrukus pasigirdo dar vienas trenksmas, šįkart netgi dar stipresnis nei ankstesnysis. Sienos vėl sudrebėjo, nuo sienų nukrito keli didesni akmenys ir didžiulis debesis dulkių. Girdėjosi žmonių šūksniai, kažkas skausmingai rėkė.
- Kas nutiko, po galais?
Kernonas klausėsi ir niekaip negalėjo suprasti, kas įvyko. Koridoriuje nuskardėjo šauksmai, cypė atidaromos vienučių durys. Staiga kažkas įkišo raktą į Kernono kameros durų spyną, pasuko, pravėrė duris ir nubėgo šalin. Karys stovėjo apstulbęs, kai susivokęs prilėkė prie durų, atsargiai jas atidarė ir apsidairė į šalis. Koridoriais bėgiojo nusikaltėliai, kažkas vis dar rakinėjo likusias duris. Maištas?
- Mes laisvi! Laisvi! Laisvi! – šaukdamas koridoriumi praskuodė kažkoks apdriskęs senis.
Kernonas nubėgo paskui, palipo laiptais ir sustingo iš nuostabos ir siaubo. Didžioji dalis kalėjimo sienų buvo išgriauta, po griuvėsiais matėsi keletas žmonių, kai kurie vis dar dejavo. O ant sienų luitų gulėjo dramblys ir sunkiai alsavo. Visa jo kakta kraujavo, viena lūžusi iltis voliojosi netoliese.
Iš už kampo išlindo sargybinis, bet jį tuoj pargriovė netoliese buvę kaliniai. Kernonas šyptelėjo. Puiki proga pabėgti. Kažkas turėjo labai išgąsdinti tokį gyvūną, kad šis taip įsibaiminęs visa jėga rėžtųsi į sieną. Karys perlipo per griuvėsius ir dairydamasis dingo minioje.
Pasinaudodamas dramblio sukeltu sąmyšiu, Kernonas iš vienos prekyvietės nugvelbė apsiaustą su gobtuvu, iš kitur – kovinį kirvį ir durklą. Pasislėpęs po apsiaustu, karys iš lėto ir atsargiai keliavo rūmų link. Jis privalėjo išgelbėti Leticiją, jei dar ne per vėlu. Galiausiai priartėjęs prie vienerių iš lordo rūmų vartų, Kernonas pastebėjo, kad pačiuose namuose kilęs kažkoks erzelis.
- Kareivi, - jis kreipėsi į vieną iš vartų saugojančių karių, - kas vyksta?
- Sere Kernonai? – atsisukęs ir atpažinęs paklausė vaikinukas, tada susivokęs atidavė pagarbą aukštesniam kareiviui ir pasakė. – Argi jūs nežinot? Ledi Leticija vėl pabėgo, o kartu dingo ir tas jaunuolis, kurį jūs vakar parsivedėt.
- Ką?! – Kernonas viską greitai permetė mintyse. – Po galais, taip ir galvojau, kad jis su tuo susijęs.
- Kas su kuo susijęs, sere?
- Tau nereikia žinoti, - vyras rūsčiai nuvėrė kareivį žvilgsniu, ir šis net susigūžė.
Dar stipriau įsisupęs į apsiaustą, Kernonas nužingsniavo šalin. Leticija pabėgo arba buvo pagrobta to blondino. Ta mergaitė nebuvo silpna, jei būtų reikėjus, ji būtų apsigynus, tačiau sapnų rijikas... Kernonas pasakojimais apie tokius žmones netikėjo, bet vis tiek pajuto dar didesnę įtampą. Jei tas vaikinas tikrai ėjo iš vien su Urino pasamdytais žudikais, Leticija jau gali būti nebegyva.
- Prakeikimas... – vėl nusikeikė Kernonas.
Reikėjo sužinoti, ar Leticijai pavyko pasprukti iš miesto, ar ji vis dar Koralynėje. Iš miesto vedė tik trys vartai, reikėjo tik apklausti ten stovinčius kareivius, tačiau kokia galimybė, kad jie pastebėjo ir įsiminė miledi? Kitos išeities Kernonas neturėjo.
Jis pasuko keliu link šoninių vartų. Jau buvo po pietų, saulė dabar kepino visu smarkumu. Mieste vis dar vyravo šioks toks sąmyšis, bet jau viskas pamažu rimo. Karavanų ir keliautojų srautas sumažėjo ir gatvės truputį atsilaisvino. Karys pasiekė pirmuosius vartus ir priėjęs paklausinėjo sargybinių apie Leticiją bei galbūt ją lydinčią blondiną. Nieko nepešęs, jis patraukė antrųjų vartų link. Vyras užkalbino sargybinius ir papasakojo, ko ieško.
- Gal ir mačiau, - susimąstęs atsakė vienas iš kareivių, - ar tas vaikinas, kuris sakei, gali lydėti tą panelę, kartais neturi kasytės priekyje?
- Taip, turi, - atsakė Kernonas ir pajuto, kad atsirado viltis surasti Leticiją.
- Taip, mačiau aš juos, - nusišypsojo vyrukas, - ir netgi girdėjau, kaip ta ledi šūktelėjo, jog jų laukia Megla.
- Megla?
- Būtent.
- Ačiū už pagalbą, vyrai, - Kernonas pasuko pro vartus, palikęs sargybinius ir toliau šnekučiuotis tarpusavy.
Vadinasi Leticija keliauja kartu su tuo blondinu, bet kodėl? Nejaugi ją užkerėjo ar kaip nors kitaip paveikė? Kernonas nelabai perprato viską, kas vyksta, šiuose įvykiuose slėpėsi daugybė paslapčių, tačiau žinojo vieną – jis turėjo išgelbėti Leticiją nuo sapnų rijiko.

Toras žiūrėjo į Leticijos nugarą ir mąstė, gal visgi nuo jos pasprukti. Blogiausia buvo tai, kad jis pažadėjo, o vaikinas stengėsi nelaužyti pažadų. Mergina pristabdė žirgą ir susilygino su Toru. Kurį laiką leidę ristūnus šuoliais, dabar bėgliai ramiai žingsniavo tuščiu keliu.
- Sakyk, - kreipėsi mergina į jį, - ką veikei Koralynėje?
- Aš – keliautojas, per ilgai vienoje vietoje niekada neužsibūnu.
- Aš tau pavydžiu, tu gali laisvai keliauti iš vietos į vietą kiek tik nori, apsistoti kur nori... O kiek žmonių turbūt pažįsti!.. – mergina susižavėjusi atsiduso.
Toras pažvelgė į Leticiją, nesupratęs ji kalba iš tikrųjų ar šaiposi iš jo. Ta išlepinta rūmų gražuolė tikrai jį gąsdino – nors ir žinodama, kas jis toks, ji elgėsi labai draugiškai, net pernelyg draugiškai. Ir dar tas jos...
Leticija džiaugsmingai riktelėjo, ir vaikinas net krūptelėjo, visos mintys išsilakstė it pabaidyti paukščiai. Mergina paragino žirgą ir išsuko iš kelio.
- Kur tu keliauji?! – šūktelėjo paskui.
- Atjok čia! – pasigirdo balsas iš tolumos.
Toras irgi pasuko žirgą iš kelio ir, kurį laiką jojęs, sustojo ant ežero kranto. Šalimais žolę rupšnojo Leticijos ristūnas, o jos pačios niekur nesimatė. Toras apsidairė. Vieta buvo nuostabi – tykus ežeras apaugęs ajerais, bet šioje vietoje smėlėtas krantas buvo švarus, kur ne kur gulėjo didesni akmenukai. Kažkur krykavo laukiniai paukščiai, kvepėjo miško gėlės.
Miške pasigirdo dar vienas riksmas. Išsigandęs Toras nušoko nuo žirgo ir nubėgo į mišką riksmo link. Išlindęs į nedidukę proskyną, jis nustebęs sustojo. Čia stūksojo didžiulis akmeninis altorius. Virš aukuro į dangų žvelgė akmeninis jaunas vyras, ilgais palaidais plaukais ir liūdnu ilgesingu žvilgsniu. Vieną ranką jis laikė sau ant krūtinės, ten, kur turėtų būti širdis. Visą altorių buvo apsiviję vijokliai, aplink vešėjo aukštos žolės ir krūmokšniai.
- Tu tik pažiūrėk, kaip čia viskas apleista! – piktai įsirėmė rankomis į šonus Leticija.
- Ir dėl to būtina šaukt taip, tartum būtum patekus į nelaimę? – sumurmėjo vaikinas.
Mergina energingai kibo į žoles ir su įniršiu ėmė jas rauti. Kurį laiką Toras žiūrėjo į ją, kai galiausiai priėjęs sugriebė už vienos rankos.
- Ei, ramiau, susižeisi rankas.
Leticija nustūmė jį ir su dar didesniu įkarščiu įsikibo į žolę. Vaikinas bandė ją suturėti, kol galiausiai po kelių nesėkmingų bandymų, tvirtai suėmė už liemens ir nutempė nuo altoriaus prieš jos valią.
- Paleisk mane! Ką tu darai?
- Saugau tave nuo savęs pačios žalojimo. Jei ir toliau taip rausi tas žoles, stipriai susižeisi savo dailiąsias rankutes.
Toras nutempė bespurdančią damą atgal prie ežero ir pasodino ant akmens.
- Kas tave apsėdo? – paklausė, atsitraukęs nuo jos.
Leticija nusuko žvilgsnį, galiausiai liūdnai ir ilgesingai pažvelgė į ežerą.
- Kai buvau maža, čia mane atsivesdavo mama. Ji visada sutvarkydavo altorių ir uždegdavo žvakutę, o tada pasakodavo man įvairiausias istorijas. Tai buvo mūsų slaptas kampelis.
Ji nutilo, tačiau Toras nepratarė nė žodžio. Kiek patylėjusi, Leticija prabilo vėl:
- Mano mama buvo kilusi iš Kalnyno, iš kito tikėjimo valdovų giminės. Ji meldėsi dievui Aivui. Ten jo altorius, kuris buvo pastatytas, kai ji atvyko į Koralynę. Čia aš praleidau geriausias savo vaikystės dienas.
Vaikinas stovėjo ir žvelgė į Leticiją. Dabar ji atrodė tokia nusiminusi ir sugniuždyta, tačiau Toras nedrįso prieiti ir paguosti. Praėjo kelios tylos minutės.
- Mums reikia keliauti, - tarė Toras ir nužingsniavo prie savo žirgo.
Leticija nulydėjo jį išgąstingu žvilgsniu.
- Pasiliekam čia nakčiai, prašau, - tyliai paprašė ji.
Vaikinas pažvelgė į Leticiją, tada Koralynės pusėn, ir atsiduso.
- Na, gerai, - jis atleido balno kilpą, - pasiliksime čia nakčiai, bet ryt iš ankstyvo ryto keliausim toliau.
- Sutarta, - merginos veidas pragiedrėjo ir ji šyptelėjo, - ačiū.
Tas žodis šiurpuliais nusirito Toro nugara, rankos akimirkai sustingo ties žirgo apynasriu. Jis nusišypsojo blankia šypsena ir įkišo ranką į savo krepšį.
- Pasinaudok šitom, - ištiesė Leticijai pirštines, - o aš paruošiu žirgus nakčiai ir įkursiu laužą.
Ji pažvelgė į pirštines, tada džiaugsmingai pašoko, pačiupo pirštines ir skubiu žingsniu pasuko į mišką. Staiga sustojo ir atsisuko.
- Torai, tikiuosi, kad nepabėgsi ir nepaliksi manęs čia vienos.
- Ei, aš juk pažadėjau, - vaikinas nusišypsojo, - aš pažadų nelaužau, princese.
Leticija patenkinta linktelėjo ir dingo už krūmų. Toras atsiduso. Šalia akimirkai šmėkštelėjo didžiulio balto vilko siluetas.
- Aš žinau, Angusai.
Vaikinas nubalnojo abu žirgus, tada prie kiekvieno prisegė po ilgą pavadį ir pririšo prie medžio. Kurį laiką rinkęs žabus ir šakas laužui, Toras išalko. Išsitraukęs iš savo krepšio durklą, jis išsirinko vieną iš atsineštų šakų ir nuskaptavo jos galą.
- Puiku.
Vaikinas nusiavė batus, atsiraitojo kelnes, nešinas ietimi, įbrido į ežerą ir sustingo, pasiruošęs smūgiui. Kaip ir tikėjosi, po kurio laiko aplink kojas ėmė plaukioti daugybė žuvų, ieškodamos dumblių, kuriuos nuo dugno pakėlė žmogus. Toras nusitaikė ir akimirksniu išsviedė ietį į vandenį, tada ištraukė ir nusišypsojo. Ant galo spurdėjo sugauta žuvis. Numetęs ją į krantą, jis pasiruošė sugauti antrąją, kai netikėtai pakėlė akis ir apžvelgė miško liniją. Kažkas ten buvo ir jį stebėjo.
Sugavęs dar dvi žuvis, Toras išlipo į krantą, kruopščiai jas išdarė, likučius nunešė toliau nuo stovyklos. Grįžęs, sulaužė ietį į tris dalis ir nusmailino likusių dalių galus. Vaikinas kaip tik ruošėsi ant jų užmauti sutvarkytas žuvis, kai staiga pajuto šalia savęs žmogų. Išsigandęs jis atsisuko ir instinktyviai pakėlė rankoje laikytą durklą. Priešininko peilis nuslydo jo ašmenim ir įsmigo į žemę. Toro kaklą sugniaužė galingi gniaužtai. Jam iš rankų iškrito ginklas ir vaikinas beviltiškai bandė atpalaiduoti gerklę suspaudusius kumščius. Ėmė trūkti oro, akys apsiblausė, jėgos tartum apleido visą kūną. Akimirką Torui pasirodė, jog dabar tikrai mirs, kai už nugaros pasigirdo duslus urzgimas. Anguso nasrai kaukštelėjo ten, kur buvo priešininko rankos. Vaikinas paspringo netikėtai įkvėpęs oro ir užsikosėjo, susiėmęs už gerklės.

Pereiti į "Sapnų tikrovė" (4)

2009-05-25 22:45
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-03-31 12:49
Passchendaele
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-31 20:03
St Sebastianas
Skaityti malonu, kol įdomu. Jei pradėsiu komentaruose kurti žiaurias parodijas, turėk omenyje, kad kažkas negerai.;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-29 13:13
Dvasių Vedlė
Ou, taip, žeberklas, ne ietis :D Pačiai juokas paėmė, kai perskaičiau tavo pastabą:) Na, nieko, gyvenam ir mokomės. Ačiū, kad skaitai:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-29 10:05
St Sebastianas
Keista, bet buvau pražiopsojęs, kad įmetei naują dalį.:) Persiskaitė lengvai, niekur nedingo ir kabliukas skaityti kitas dalis.:) Baisiai prisikabinti negaliu, tačiau...:]
Kernonas nelabai perprato viską, kas vyksta, šiuose įvykiuose slėpėsi daugybė paslapčių, tačiau žinojo vieną – jis turėjo išgelbėti Leticiją nuo sapnų rijiko. Bent man labai kliūna "nelabai perprato viską, kas vyksta". Po ranka neturiu lietuvių kalbos žodyno, bet man atrodo, kad perprasti šioje vietoje netinka. Nelabai patinka ir "šiuose įvykiuose slėpėsi daugybė paslapčių", reikėtų kažkaip pakoreguoti. Gal "šie įvykiai atsinešė daug paslapčių"? Žodžiu, taisyti reikia, tik nenusprendžiu kaip.:)
šakų ir nuskaptavo jos galą.
- Puiku.
Vaikinas nusiavė batus

Jei jau taip nori to "puiku", tuomet reikėtų pakonkretinti kas tą puikumą įgarsino, pvz.:
- Puiku, - tarė iš nugaros tyliai prisliūkinusi Leticija ir apžiūrėjusi galą. Žeberklo.
arba
- Puiku, - šūktelėjo Toras apžiūrinėdamas nuskaptuotą galą.
Beje, tas daiktas, kuriuo žuvys smaigstomos yra žeberklas, o ne ietis.;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-25 22:48
Dvasių Vedlė
Žinau, kad turėjau įdėti dalį anksčiau, bet visai nebuvo laiko atidžiai peržiūrėti, o neperžiūrėjus nenorėjau dėti...:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą