kalba į Tave

jeigu Tavy
kalnų nepaliestų dar
vėjo gūsiais
įpučiama jėga
ugnies
kur tik skaidra vandens
išplukdo pelenus
ir grįžta į ramybę žemės vėlei
aš pametu vardus
veidų atsižadu
ir laukiu bičių spiečiaus
nes aš
tik sausros apleistų korių
zvimbimas tuštumoj
dienoj lietimų rankų svetimų