Butaforinės šypsenos veiduose, Žengiant per gyvenimo prarajas, Akmenuotus takus kur retkarčiais Lyja svajonių lietus nuplaudamas Žaizdas, primindamas klaidas, kuriu Turėjom visi mes
Pamiršę tikrą taurumą tik taurėje Paskandinę savo liūdesį laukdami Migloto pasaulio, kuriame šviečia Džiaugsmo saulė ir staiga nubundi Gyvenimo utopijoje išnyksti
Teisybė dėl tų butaforinių šypsenų... Šiais laikais tapo baisiai nemadinga parodyti, kad tu irgi žmogus, kuris turi problemų, kuris gali būti liūdnas, kuriam gali trūkti šilumos...
Uz tai, kad c ia vaizduojama utopija, o ji iskreipia tikrove, ne visiems daeina kas cia parasyta, o gal ne taip perskaite. Bet dar karta kartoju kam nepatinka tegu neskaito:)
Kažkaip man pavadinimas nepatinka. (Subjektyvi mano nuomonė). Prisiminus istoriją, dar senovės egiptiečiai manė, kad pasaulis ritasi į pražūtį, tačiau jis išliko ir nedegradavo. Vertybės turi tendenciją nuolatos atsinaujinti. Kalbant apie eilėraštį - gerai išreikštas jausmas, iškeliamos aktualios šių dienų problemos, bet pasigendu gėrio, išeities iš susidariusios situacijos.
Labai patiko pirmo posmiuko įvaizdžiai... prarajos ir svajonių lietus - retkarčiais. Subtilumas, tyli rezignacija ir mažas šviesos spindulėlis :) Visi privalom kurti utopijas... Išgyvensim ;)
Ką gi. Ten gerai, kur mūsų nėra. Liūdesys mus visus aplanko. Kartais ilgiesi to, kas praėjo, kartais savo iliuzijas susieji su ateitimi.
Eilės patiko. Gyvenimas, kaip kaleidoskopas. Niekada nežinai, kas bus už posūkio, ir visad gali tikėtis paties gražiausio vaizdo, tačiau degradacija amžina, kaip ir utopija.
Tik blogis išaukština gėrį, o tobulybei ribų nėra, tad yra apie ką pasvajoti ir dėl ko nusivilti.
nu jo, bet seniau tai dar blogiau buvo, tai jei pagalvoji, mes protejam, tiesiog dar vis procese. sutinku kad durnai dabar, bet blem, paziurek i geraja puse! ^^