Velnių medžiotojas 2 (24 dalis)

Deja, nors švyturio šeimininkė mane ir išgirdo, tačiau nieko nesuprato. Ji vis tiek labiau domėjosi švytinčiais raudonai, nors nei Čiūra, nei Binera jai nieko negalėjo pasakyti.
- Manau, galima pabandyti ženklais, - sugalvojo žudikas ir prievartautojas. – Čia juk bendrinė kalba, kiekvienas turėtų suprasti.
- Aš nesuprantu, - pasakė Licera kiek sarkastiškai. – Tai tiek to tavo bendrumo.
- Jos žodžiai nepanašūs į nė vieną iš mūsų kaimynų kalbų, - sumurmėjau. – Aš moku keturias jų. Zorhunai ir Nakrai kalba viena kalba, o daugiau... Bandyk, Čiūra, savo bendrinę kalbą, gal ir pavyks.

Šeimininkė klausėsi mūsų susidomėjusi, netrukus ji vėl pakartojo savo klausimą – šiek tiek lėčiau, aiškiau bei pritardama rankų mostais.
- Žodžiu, aš supratau tik tiek, kad mes to ginklo ieškosime ilgai ir nuobodžiai, - pasakė Čiūra.
Staiga moteris šūktelėjo, nusišypsodama ir tiesdama ranką į tamsą. Ten, sustingusi lyg statula, švytėjo Emerzidė,  atsiradusi iš niekur.
Baltaplaukė nedviprasmišku mostu pakvietė ją prieiti, lyg tas faktas, kad iš merginos buvo telikęs vaiduoklis, jos visai nejaudintų.
Emerzidė ilgai nedelsė. Blyksnis – ir ji suvirpėjo ore prie pat supamojo krėslo. Tačiau ranką nepažįstamajai ištiesė kiek atsargiai.

Balta švyturio šeimininkės šviesa persipynė su melsvu vaiduoklio švytėjimu, sklisdama plunksniškomis gijomis lyg koks užkratas. Akimirka – Emerzidė suglebo ir priklaupė užsimerkusi prie krėslo, lyg nebeturėtų jėgų. Baltaplaukė moteris taip pat užsimerkė, kelias akimirkas tarsi mėgavosi pojūčiais.
Tada Emerzidė prabilo šeimininkės balsu, kilstelėjusi galvą:
- Sveiki atvykę į švyturį, Edvardai, Licera...  Sveiki ir jūs, Binera, Čiūra, nors ir neturėtumėte su savo... spalvomis rodytis šioje vietoje. Laiminu jus visus, jeigu esate pasiryžę vadintis vienas kito ir mano draugais.
- Su kuo turiu garbės kalbėtis? – paklausė Licera, žiūrėdama savo buvusiai tarnaitei į akis.
- Ingjula Baltoji jūsų paslaugoms, svetimšaliai. Pajutau jus, atvykusius čionai ir mielai patarčiau jums visiems sukti atgalios, kol ne vėlu. Tačiau mano patarimas jums nebepadės. Jau per vėlu.
- Ar mes padarėme kažką netinkamo? – paklausiau, galvodamas apie įvykusią žmogžudystę.
- Jūs užrakinote šulinį, - sujudėjo Emerzidės lūpos. – Ta vieta apsaugota geležies ir kraujo antspaudais. Kadaise mes įveikėme užraktą, kad išleistume iš šio pasaulio pasiklydusius keliautojus, panašius į jus. Kartais jie ateina iš kažkur kitur, kur tikriausiai taip pat yra šulinių. Žmonės, demonai, dvasios... dievai, burtininkai...
- Oho, judri kryžkelė, – išsprūdo Čiūrai.
- Taip, retsykiais. – Baltaplaukės veidas pražydo šypsena, nors ji taip ir nepravėrė lūpų, net neatsimerkė.
- Matau, jūs turite klausimų, - tęsė Emerzidė, žvelgdama savomis akimis už švyturio šeimininkę. - Aš klausau.
- Aš ieškau daikto, numesto į šulinį prieš kelis mėnesius, gal metus, - pasakiau. – Tai galėjo būti ginklas. Arba daiktas, turintis ginklo savybių. Koks nors... neįprastas daiktas.
- Daiktas, - pakartojo Emerzidė, o Ingjula vėl šyptelėjo. – Aš surenku visus numestus daiktus, kuriuos randu prie akmenų, taip... Daugiausiai tai visokios šiukšlės. Smiltys iš kito pasaulio, akmenys. Žinau, kad kita šio šulinio pusė yra apgadinta, ir matau, kad mano pasiuntiniai, siųsti ten kažkada, jos nesugebėjo pataisyti... Nelabai seniai čia buvo nusileidęs vyras. Bet jūs greičiausiai ne jo ieškote?
- Ne.
- Daiktas, hmmm... – Emerzidė pažvelgė į duris, vedusias į lauką. – Akmenis aš išmesdavau į pakrantę nuo uolos. Vyras iškeliavo kažkur, vos tik apsiprato su šiuo pasauliu. Jis nepanoro grįžti atgalios, be to, švytėjo negera šviesa. Kaip Binera, arba Čiūra. Niekada neteisiau jo...
Emerzidė sužėrėjo, pasisukdama į kitą pusę.
- Kampe yra skrynia, - parodė į tamsą. – Ten aš sudedu visus rastus įdomesnius daiktus. Per daugybę laiko jų nedaug tesusikaupė. Gal ten atrasite savo... ginklą.
Aš žengiau prie mirguliuojančios skrynios. Ji nebuvo užrakinta, dangtis lengvai pasidavė.
- Ką reiškia mūsų spalvos? – paklausė Licera. – Kodėl mes visi skirtingi?
- Nėra vienodų, - atsiliepė Emerzidė – Ingjula. – Tačiau gali būti keli panašūs. Kaip Emerzidė ir Edvardas, arba kaip Čiūra ir Binera. Spalva parodo mūsų gyvenimo vertybes, mūsų karmą.
Kuo šviesa ryškesnė, tuo žmogaus valia stipresnė. Antra vertus, kuo spalva arčiau baltos, tuo karma sveikesnė. Visos kitos spalvos turi kažkokių priemaišų... Gal pykčio, gal pavydo.
- Argi karma nėra tik burtininkų privilegija? – paklausė Čiūra.
Išgirdau tylų juoką.

Skrynia atrodė tuščia, joje tebuvo keli smulkūs niekučiai. Virvagalis, metalinis žiedas, ilga vinis, kažkoks metalinis lankas, panašus į kibiro rankeną – ir viskas. Visi tie daiktai dulkėjo pačiame dugne. Visi jie lengvai galėjo sutilpti į mano kuprinę.
- Ar galiu pasiimti juos visus? – grįžtelėjau atgal.
Ingjula linktelėjo. Emerzidė prabilo su šypsena lūpose:
- Karma yra kiekvieno privilegija, Čiūra Alibahieti. Ji nulemia jūsų spalvą. Trumpai tariant, ji nusako, KIEK žmogus yra geras ar blogas. Arba kiek jis turi gerų ar blogų įpročių, pažiūrų, įsitikinimų. Dar kitaip – kiek jis turi ar gali turėti draugų. Draugai yra savotiška karmos išraiška, jos šviesa ir tos šviesos spalva.
Raudona šviesa yra pati žemiausia iš visų sutinkamų spalvų. Ji reiškia, kad žmogus, aplinka ar daiktai, turintys šios šviesos, gali pakenkti. Raudona pamažu virsta į geltoną. Geltona – į melsvą. Melsva spalva pereina į baltą, pačią aukščiausią bei gryniausią šviesą. Tačiau yra ir atvirkščias kelias. Dažniausiai visi traukia atvirkščiu keliu. Jis patogesnis.
Ingjula vėl šyptelėjo, tačiau šį kartą kiek liūdnokai.
- Ir dėl to aš negaliu prisiliesti prie jo? – parodė į Čiūrą Licera. – Nes mano šviesa... grynesnė?
- Tavo šviesa tave gina, - linktelėjo Emerzidė. – Netgi šis vaiduoklis gali apsiginti, teturėdamas vien savo šviesą. Tokia šio pasaulio sandara. Jeigu nori būti kartu su kažkuo, turite suvienodinti savo švytėjimą. Todėl mano pirmas patarimas jums, keliautojai, būtų toks – suvienodinkite savo švytėjimą.
- O kodėl ne „keliaukite namo“? – paklausiau, užsegdamas savo kuprinę. – Suprantu, savo pasaulyje mes vis tiek liksime skirtingi, tačiau ten švytėjimas ne taip smarkiai trukdo.
- Aš galėčiau pasiūlyti ir tai, - pasakė Ingjula Emės lūpomis, - tačiau mano saugomas šulinys uždarytas ir nebeveikia. Ašmenys jį uždarė, kraujas užrakino... Jums teks keliauti ieškoti kito šulinio.
- Ten liko mūsų žirgai, - sunerimo Čiūra.
- Ir mes žinome, kaip iš Pal Adoso sugrįžti namo, - paantrino Licera. – Jeigu iškeliausime kitu šuliniu, juk nepakliūsime į tą vietą, kur pradėjome?
- Nežinau, - pasakė Emerzidė-Ingjula. – Aš niekada nekeliavau į kitą pusę. Ir niekada nemačiau kitų šulinių.
- Teisingiausia būtų tiesiog atrakinti tą daiktą, - pasakiau. – Ar ne?
Emerzidė nieko neatsakė. Ingjula kažką galvojo.
- Juolab, kad mes patys jį užrakinome, - pažvelgiau į Binerą. – Pasakykite, ką mums reikia daryti.
Ingjula neramiai sujudėjo krėsle.
- Nežinau, - po akimirkos prabilo Emerzidė. – Aš buvau visai maža, kai tai įvyko.
- Kiek metų?
- Čia laikas neteka, Edvardai. Negaliu tau pasakyti, kiek metų. Seniai tai buvo. Tada dar jūros nebuvo prie šio skardžio ir švyturys nestovėjo. Visi mes vaikai čia buvome.
- O čia tai šūdas, - neišlaikė Čiūra ir tuoj pat sukando dantis, išsigandęs savo tono.
- Pasinaudokite mano pirmu patarimu, - pasakė vaiduoklis, - suvienodinkite savo švytėjimą. Keliaukite pakrante, sekdami šokančių gijų taką. Takas prasideda prie skardžio, kur auga vienišas medis. Jis nuves jus į pajūrio miestą Airą. Ten surasite senesnių už mane, kurie gali žinoti.
- Regis, neturime kitos išeities, - linktelėjau.
- Tačiau einate teisingu keliu, - tyliai pasakė vaiduoklis. – Manau, mes dar susitiksime.

Ingjula pakėlė ranką nuo Emerzidės delno. Vaiduoklis pamažu išbluko iki melsvo švytėjimo, atsigavo ir atsistojo.
Baltaplaukė švyturio šeimininkė nusišypsojo mums ir pasiėmė nuo stalo savo siuvinį, kad galėtų pratęsti darbą.
- Aš viską girdėjau... – sumurmėjo Emerzidė, žybtelėdama į kitą vietą, - mes buvome viena kitos dalimi ir ji... man atrodė panaši į motiną. Jausmas toks seniai pažįstamas, tarsi aš niekada ir nebūčiau išėjusi iš namų...
Melsvos gijos sužibo aplik jos perregimas akis, ėmė vinguriuoti skruostais, pakeliui susigerdamos į veido šviesą. Emerzidė žiūrėjo į švyturio šeimininkę su neslepiamu pasigėrėjimu.
- Aš negyva, Edvardai, - pasakė ji. – Ir vis dėl to su ja aš jaučiau tokią gyvybę... kokios nepatyriau iki šiol...
Linktelėjau jai, nežinodamas, ar labiau džiaugiuosi dėl jos atradimo, ar liūdžiu dėl savo galimo praradimo. Emerzidė, regis, dvejojo.
- Mums laikas keliauti, - staiga atsiduso ji, braukdama rankomis skruostus. – Lauksiu jūsų lauke.
Ji išnyko, o mes išėjome pro duris, prieš tai savo kalba atsisveikinę su Ingjula, kuri tik šypsojosi ir linksėjo kiekvienam iš mūsų.

---

Jeigu ginklas buvo Ingjulos skrynioje, tuomet aš jį jau turėjau. Taip paprastai ir greitai, kaip net Čiūra nesitikėjo.
Tylėdami traukėme palei skardį, klausydamiesi apačioje dūžtančių bangų, tačiau dar nematydami jų. Švytėjimas labai puikiai išblukino tolimesnius vaizdus.
- Medis, - staiga sumurmėjo Licera, žiūrėdama į priekį. – Jis... toks gyvas...
Emerzidė jau buvo ten, grožėdamasi reginiu iš arti. O mes sulėtinome žingsnį, godžiai siurbdami į save akimirkos stebuklą.
Medis tiesiog žaižaravo savo gyvybe, apsiautęs kiekvieną šaką ar šakelę sidabrinėmis plunksnomis, pulsuojančiomis ir kylančiomis nuo šaknų prie vainiko, o po to – aukštyn į dangų. Ten švytėjo dvi spalvos – medžio sidabriškai žalia ir vaiduoklio melsva. Jiedu labai ryškiai išsiskyrė prieblandoje.
- Jeigu čia yra tokių vaizdų daugiau, - sušniurkščiojo Čiūra, - dievaži, aš pasilikčiau kiek ilgiau.
- Čia tik medis, - pasakė Binera bejausmiu balsu, greičiausiai labiau dairydamasi į vaiduoklį.
- Štai todėl tu esi raudonesnė už mane, - nubraukė ašarą žudikas ir prievartautojas. – Laikas tau būtų pradėti suprasti grožį, Binera.
- Aš suprantu, tik nesiruošiu verkti, - atsikirto ši.

Prisiartinę prie medžio, nesunkiai aptikome ir taką, kuriuo mums reikėjo keliauti. Ties juo iš tiesų radome „šokančias gijas“, kurias minėjo Ingjula. Nesunkiai supratau, iš kur jos – visai čia pat iš žemės veržėsi šaltinis. Vanduo tekėjo į apvalų duburį, o ten greičiausiai kažkur rado kelią po žeme, tolyn link skardžio. Šokančios gijos priklausė vandeniui.
- Ai! – sušnypštė Binera, purtydama ranką, kuria pabandė paliesti medžio šakas, - šitas irgi degina! Čia viskas degina, po velniais! Ar tai reiškia, kad šiame pasaulyje visi šventi iki nuobodumo?
- Apsistosime ten, - parodžiau į didelį akmenį, kiek toliau nuo šaltinio ir medžio. – Mums reikia pamiegoti. Senokai tas buvo.
- Argi neturėtume skubėti? – Licera mostelėjo į taką.
- Jau nebe, - pasakiau. – Kol šulinys užrakintas, turime būti pasiruošę. Vadinasi, pavalgę. Vadinasi, gerai pamiegoję.
- Aš nenoriu valgyti, - pasakė ji.
- Tuomet tu žinai, ką reikia daryti.
- Ir aš nealkanas, - grįžtelėjo Čiūra. – Žinai, keista... Prieš nusileisdamas maniau esąs gerai praalkęs.
Numečiau kuprinę prie akmens ir priklaupiau atrišti. Čia buvo daugiau šviesos nei švyturyje, ketinau apžiūrėti daiktus, paimtus iš skrynios.
- Gerai, judu nesate alkani, - linktelėjau. – Jeigu ir Binera nėra alkana, tuomet tai jau ne šiaip sutapimas, o vietinė keistenybė. Tai irgi vertėtų ištirti, ar ne?
- Jis šaiposi, nurimk, - išgirdau Licerą tariant ir grįžtelėjau atgal, dėbtelėdamas į ją.
Čia dabar kas? Princesė guodė žudiką ir prievartautoją?..
- Jeigu judu nebūtumėte raudona plius geltona, įtarčiau blogus dalykus, - pasakiau daugiau sau, iškraudamas daiktus ant žemės.
Jiedu manęs neišgirdo. Licera nusviedė balnakrepšį į šalį, išvyniojo antklodę ir ėmė ruoštis pasnausti. Čiūra įsitaisė kiek toliau.

- O ką, jeigu Airos gyventojai neįsileis mūsų, švytinčių raudonai? – Binera atsisėdo prieš mane ir daiktus, atsiremdama nugara į akmenį. – Aš pamaniau... čia juk turi būti kažkokia tvarka. Visur ji būna. Netgi Raugo Duobėje mes turėjome taisykles.
- Apie ką iš tiesų tu galvoji, Binera? – pakėliau vinį prie akių, įsižiūrėdamas į jos švytėjimą. – Ar tau neramu, kad teks likti už miesto sienų ir negalėsi prižiūrėti manęs?
- Nesusireikšmink, - burbtelėjo ji. – Žinai, Alibahe yra tokių kietuolių, besivadinančių galvų medžiotojais. Pamaniau, kad gal Ingjula ne veltui patarė mums susivienodinti spalvas. Gal ji turėjo galvoje vietinius galvų medžiotojus? Na žinai, gaudančius tokias raudonas, kaip aš...
- Ir? Tu sunkiai įkandama mergina, Binera. Nemanau, kad tau tai sukeltų problemų.
- Siūlai man žudyti vietinius? Po to, kas nutiko su ja?
- Manau, tai nelabai padėtų mums pasiekti tikslą... Tu teisi. Tačiau šiuo metu aš nelabai galiu kažką patarti. Žinau lygiai tiek pat, kiek ir tu. Štai, pažvelk čionai. Kuris, tavo nuomone, įtartinas?
Padaviau jai žiedą, virvagalį ir vinį.
Binera atidžiai apžiūrėjo juos ir grąžino man žiedą.
- Šitas skiriasi. Jis nešvyti.
Linktelėjau, išdėliodamas daiktus puslankiu.
- Belieka paskutinis patikrinimas, - išsitraukiau raudonašmenį durklą.
Dabar jis ne šiaip švytėjo – tiesiog liepsnojo raudonais liežuviais. Padėjau durklą ant delno ir pasukau, jausdamas, kaip ginklas priešinasi.
Akimirka – ir jis parodė tiksliai į žiedą.
- Tavo laimė, Libai, kad mes įstrigę čionai, - sumurmėjau, slėpdamas durklą.

Valgyti ir aš nenorėjau. Ne dėl šalčio, o greičiau iš įpročio susisupau į antklodę, ketindamas taip pat pasnausti. Emerzidė, ilgą laiką stovėjusi prie medžio, pažvelgė į mane ir nusišypsojo. Tada išnyko savo tikslais.
- Aš noriu žinoti, su kuo mes kovosime, - staiga apsisprendė Binera. – Papasakosi?

---

Mano miegas netruko labai ilgai. Pabudau pajutęs vėsą.
- Čionai artinasi žmonės, - pasakė Emerzidė, liesdama mano petį.
Apsidairiau. Dangus nei sutemo, nei prašviesėjo. Visiškai tas pats - amžinas švytėjimas ir prieblanda.
- Nuo jūros?
Ji linktelėjo. Išgirdusi kalbas, Licera kilstelėjo galvą ir ištiesė kojas.
- Kiek jų? – nusimečiau antklodę.
- Keturi. Jie visi daugmaž melsvi, Edvardai. Vienas truputį žalsvas.
- Ar tai reiškia, kad problemų nebus?
Vaiduoklis gūžtelėjo pečiais.
- Vadinasi, pamatysime dar... – sumurmėjau sau.

Priėjęs prie skardžio, kur takas leidosi palei uolas, nieko neišvydau. Pats kelias kiek žemiau pranyko dulsvoje šviesoje, kažkur girdėjau tyškant vandenį ant akmenų. Tik tolimi balsai man pranešė, kad ten kažkas yra. Vyriški balsai, juokas, išgirdau ir moters balsą. Moteris  - tai gerai. Peslio dauboje išmokau pamoką, kad keliautojai, kurių bent vienas yra moteris, ne tokie pavojingi. Dabar buvau sargybinio kailyje ir jutau, kad tas, kuris pristvėrė mane betykantį ant akmens, buvo savotiškai teisus.
Balsai artėjo. Keliautojai visiškai nesibaimino garsiai tarpusavyje kalbėtis, patriukšmauti. Gal pažinojo šias vietas, gal jie buvo geri kovotojai, o gal čia tiesiog taip įprasta – nėra pavojų ir tiek.
Binera priklaupė prie skardžio krašto, stengdamasi pamatyti ateinančius. Čiūra stovėjo už jos, kramtydamas nagus. Licera laikėsi kiek atokiau, galvodama kažką sudėtingo.

Jie lipo taku aukštyn, vienas paskui kitą. Pirmasis pasirodė vedlys – tvirtas, drūtas vyras barzdotu veidu, vilkintis jau gerokai nunešiotus baltus marškinius, nutįsusius vos ne iki kelių. Kelnės atrodė nelygiai nuplėštos, žmogus buvo basas. Tačiau, sprendžiant iš veido išraiškos, jam tai neatrodė rimta bėda. Apsiginklavęs jis buvo medine lazda pakaustytais galais ir aš neabejojau – kovos metu šis ginklas greičiausiai jau buvo suskaldęs ne vieną makaulę. Nėra reikalo kaustyti galų, jei pjauni lazdą tik tam, kad pasiramstytum.
Paskui vyrą iš miglos išniro kiek į kuprą susimetusi moteris, sprendžiant iš išvaizdos – gerokai vyresnė už barzdylą. Vilkėjo ji ne ką geriau nei vedlys, bet užtai avėjo batus. Žinoma, ji ginklo nesinešiojo, kadangi tįsė nemenką nešulį ant savo kupros, svėrusį greičiausiai perpus tiek, kiek ji pati. Nepaisant to, jos veide vis dar švytėjo šypsena, kai atsakė kažką vyrui.
Paskutiniai du keleiviai greičiausiai buvo pirmųjų dviejų sūnūs. Jaunesni už mane (jeigu tikėti vietiniu laiku, arba, kaip Ingjula sakė – laiko nebuvimu), ilgaplaukiai, nesišukavę kaip ir daugelis iš mūsų po ilgos kelionės, jiedu pranoko tiek tėtušį, tiek motulę ginklų skaičiumi. Abu rankose laikė po gana padorų arbaletą, o prie diržų kadaravo grėsmingai atrodantys kalavijai, peiliai ir dar kažkas, ko iš pirmo žvilgsnio nesupratau.
Tylėdamas stebėjau, kaip jie kopia link medžio, toldami nuo manęs. Mes buvome apdairiai pasitraukę pagarbiu atstumu nuo tako, idant nekiltų konfliktų dėl kvailų nesusipratimų.

Jie stabtelėjo prie šaltinio atsigerti, pasiekę šokančių gijų pabaigą. Tuo metu vienas iš dviejų jaunuolių grįžtelėjo į mūsų pusę, greičiausiai vien tik ketindamas įsitikinti, kad užnugaris saugus.
Pamojavau jam, daugiau nesumodamas, ką turėčiau daryti.
Jis, akimirkai apstulbintas atsivėrusio vaizdelio, irgi kilstelėjo ranką, lyg ketintų man atsakyti.
Staiga jis šūktelėjo savo broliukui. Dabar jau visi keturi sužiuro į mus. Tiksliau – į Čiūrą su Binera, kurie draugiškai raudonavo skardžio fone.
- Tiesiog nekreipkite į mus dėmesio, nebent suprantate, ką jums sakau! – šūktelėjau.
Jie nesuprato. Abu broliukai ėmė kažką tartis, dėbčiodami iš padilbų, tačiau nesiryždami griebtis ginklų. Greičiausiai suvokė, kad kilus konfliktui pavojuje atsidurs ne tik jie, tačiau ir abu vyresnieji.
- Tu buvai teisi, - grįžtelėjau į Binerą. – Tavo spalva čia nėra labai mėgstama.
Netoliese sužibus Emerzidės pavidalui, keliautojai pagaliau priėmė sprendimą. Prisipildę gertuves jie patraukė tolyn, retsykiais vis dirstelėdami atgalios per petį.

---

- Išalkau, - pasiskundė Čiūra, traukdamas iš kuprinės „medinius“ papločius. – Ar tik aš vienas? Ei!
Jis parodė paplotį, man linktelėjus sviedė jį beveik tiesiai į rankas.
- Binera?
- Apsieisiu, - sumurmėjo ši.
- Aš paimsiu, - staiga pasakė Licera, iki šiol nekentusi šio maisto. Atsargos greitai tirpo.
- Emerzide?..
Vaiduoklis sumirgėjo bangose, tingiai dūžtančiose į krantą.
- Ak... – susigriebė žudikas ir prievartautojas, - taip, žinoma...
Mes žingsniavome pakrante, kramtydami beskonius papločius. Iš vienos pusės pro šalį slinko neišvaizdžios uolos, kitoje gi žėrėjo pati nuostabiausia jūra, kokią tik man teko matyti. Žinoma, ne tokia begalinė, kokios buvo žmonių pasaulyje – toluma ir horizontas čia visai neegzistavo. Vietoje to sielų šulinys turėjo švytėjimą.
Jūra tiesiog žaižaravo spalvomis, lyg vakaro debesys, nudažyti besileidžiančios saulės, atsispindėtų bangose. Tik debesų nesimatė nė vieno.
Ilgai mes spoksojome į vandenį, kol galop susigriebėme, jog reikia judėti.
Kiek laiko truko mūsų susižavėjimas?.. Kas dabar pasakys – nesikeičiant dienai su naktimi, galėjau ten stovėti tiek kelias minutes, tiek dienas. Tik dabar supratau, ką reiškė Ingjulos žodžiai – „laikas neteka“. Šioje vietoje buvo labai sunku nustatyti „trukmę“. Ir labai greitai pasimesdavai, prisimindamas buvusius įvykius. Lyg jie būtų susapnuoti, įvykę prieš tūkstantį metų, ar dar tik įvyksiantys...
Netgi kelionė pakrante prarado savo laiką, liko tik mūsų pėdsakai ir papločių trupiniai.

Airos sienos išniro iš miglos švelniai ir nepastebimai. Atsitokėjome tik atsidūrę prieš akmeninius laiptus, vedusius prie pravirų vartų. Siena nebuvo itin aukšta. Ji prasidėjo prie uolų ir beveik tiesiai vedė į jūros vandenis. Tarpuvartėje nepastebėjau nė vieno sargybinio. Nejučia dingtelėjo mintis, kad kol mes keliavome nuo švyturio, visi vietiniai išmirė per tą tūkstantmetį.
- Suvienodinti švytėjimą... – burbtelėjo Licera. – Kurgi ne. Ir kuris gi šiame mieste mums padės tą padaryti?
- Ieškosime pačių beviltiškiausių senukų, - pajuokavo Čiūra. – Kaip Ingjula patarė. Tikiuosi, Emerzidė padės susikalbėti?
Vaiduoklio aplinkui nesimatė.
- Eme? – apsidairiau.
- Aš čia, - suspindo ji šalia. – Žinoma, padėsiu. Aš vis dar keliauju su jumis.
Dėkingas linktelėjau ir ėmiau kopti laiptais.

Airos gyventojai greičiausiai buvo dauguma akmentašiai – visi namai pasirodė pastatyti iš neįprastai didelių akmenų luitų. Du luitai – štai jums ir pirmas aukštas. Dar du – antras aukštas. Beje, pastatai atrodė neįprastai ištęsti į viršų. O stogai – gana kuklūs, nedidelio nuolydžio. Be to, gatvelės čia buvo plačios ir šviesios. Panašiai kaip pagrindinės Alibaho gatvės. Beveik visi įėjimai buvo padaryti su arkomis. Greičiausiai vietinė mada. Langai – kuklūs, nedideli. Tačiau, kaip pajūrio miestui, tai  labai suprantama. Visą kelią jautėme drėgną vėjelį nuo vandens pusės.
Ir, žinoma, čia viskas švytėjo, kaip ir visa kita, kas buvo sielų šulinyje.

Vienintelis mane neraminęs dalykas buvo praeiviai, kurie atrodė beveik to paties amžiaus – nei jaunesni, nei senesni. Pamačiau kelis vaikus, skubiai pradingstančius skersgatviuose, tačiau ne jie čia maišė gyvenimo katilą. Ir ne seniai, kurių kol kas neišvydau nė vieno.
- Į mus žiūri ne itin palankiai, - apsidairė Čiūra. – Jie visi balti arba melsvi, po šimts pypkių...
- Gal čia nemadingos margos kompanijos? – suburbėjo Licera. – Man jau net nebesmagu su savo auksiniu švytėjimu...
- Ne tu vienintelė tokia, - pasakiau. – Laikykitės, matau besiartinančius oranžinius vyrukus su šarvais ir ginklais.

Jie panašėjo į sargybinius. Man pasirodė, kad netgi jų švytėjimo spalva atitiko užsiėmimą – tokia saikingai agresyvi ir rūstoka. Jų buvo aštuoni.
Dirstelėjau į Binerą – ši jau graibė ginklo rankeną.
- Pamiršk, - pasakiau jai. – Dėl mūsų ir vietinių ramybės nesivelk į jokias kovas, Binera.
- Bet jeigu jie pradės pirmi...
- Nepradės, - nukirtau.

Akimirka – ir mus apsupo. Veiduose neišskaičiau nieko gero. O ginklų - trumpų kardų – smaigaliai nukrypo į mus per pagarbų atstumą. Tai tegalėjo reikšti viena.
Vienas iš jų garsiai kreipėsi į mus, tačiau nesupratome nė žodžio. Taip kalbėtojui ir pasakiau, atkreipdamas jų dėmesį į save vieną.
Tada jis kažką pasakė man vienam, parodydamas į Čiūrą bei Binerą. Nuskambėjo kaip klausimas.
- Taip, raudoni, - atsakiau jam. – Ką man dabar daryti – nudažyti juos?
Sargybinių vadas susiraukė nieko nesupratęs. Pasimurmėjęs su vienu iš savo žmonių, mostelėjo į gatvę.
- Hop hop! – įsakė. Jo vyrai paragino mus nedviprasmiškais gestais.
- Jau geriau, - pagyriau jį. – Darysim „hop hop“, tik smarkiai nebaksnokit.
Garsiai kalbantys, rūsčiai atrodantys, tik kiek nerangūs. Kilo įtarimas, kad mudu su Binera turėtume juos nesunkiai įveikti prireikus. Kol kas nebuvo rimtos priežasties. Greičiausiai kiekvieną svetimšalį čionai taip sutinka.
Emerzidės vaiduoklis sargams nepadarė jokio įspūdžio. Jai beliko trainiotis aplinkui mus, žygiuojančius apsuptyje, vis dirstelint į mane klausiamu žvilgsniu. Neturėjau jai ką pasakyti. Šiaip ar taip, ji buvo saugiausia iš mūsų.

Neprisiminiau, kur ir kokiomis gatvėmis mus vedė, tačiau galų gale išvedė į gana plačią aikštę, apsuptą aukštų sienų. Tankia lapija pasipuošę vijokliai čia buvo apraizgę visus paviršius – netgi pirmus du didžiulio, ištaigingo pastato aukštus. Kiek panašėjo į rūmus, tačiau dar nebuvau matęs rūmų be stogo, gana neįprastos kubo formos.
Aikštėje mūsų jau laukė pirmieji Airos senoliai. Susikūprinę, baltučiai visomis reikšmėmis ir labai jau gerų akių. Čiūra iš karto nusiramino, tik pamatęs juos.
- Dievaži, jeigu čia miesto valdovai, tuomet aš saugus... – sumurmėjo.
- Kai budelis kirto galvą tavo pusseserei Mezijai, jis irgi maloniai šypsojosi, - pasakė Binera. – Užauk tu vieną kartą.
Aš irgi norėjau patikėti senolių skleidžiama šiluma, tačiau sąmonės kertelė tam priešinosi. Dar nežinojau, kodėl.

Sargybiniai sustabdė mus, tada jų vadas kreipėsi į vieną iš žilagalvių. Nesupratau, ką jie ten kalbėjosi, tačiau kol nejudėjo, įtarimų nekėlė. Žvilgtelėjau į Binerą, ar tik ši nepradėjo kurti plano išžudyti senelius. Ne, mergina vis dar buvo rami. Už jos stoviniavo du oranžiniai šarvų rinkiniai. Vienas ginkluotas kuoka, kitas kardu.
Man už nugaros taip pat stovėjo vienas iš sargų. Berods, su tokia pačia kuoka rankose.
Senoliai apžiūrėjo mus ne itin priekabiai, labiau klausydamiesi sargybinių vado kalbos. Kažko paklausė, gavo atsakymą. Pastebėjo Emerzidę, šmėstelėjusią netoliese.
Kaip ir Ingjula, vienas iš jų ištiesė į vaiduoklį ranką ir kažką šūktelėjo maloniai šypsodamasis.
- Na pagaliau, pabendrausim žmoniškai, - atsiduso Licera.
Emė prisiartino nedrąsiai. Senolis, siekdamas jos rankos, kažką tarstelėjo sargybiniui ir aš pastebėjau, kaip šio aura staiga paraudo, lyg žmogus būtų „pablogėjęs“. Sargybinių vadas nusišypsojo, tada pasakė kažką mums. Na, beveik mums...
Riktelėjo Binera, gavusi kuoka per galvą. Čiūra jau gulėjo paslikas, greičiausiai dar gyvas, tačiau be sąmonės. Suklykė Emerzidė, nebegalėdama atitraukti rankos nuo senolio, kuris ją siurbė į save, apsivydamas baltomis šviesos gijomis. Ne, ne baltomis – jau netgi šiek tiek žalsvomis. Vaiduoklio šviesos gijas į save traukė keistas pakabukas, supęsis ant senolio krūtinės.
- Ei! – pasipiktinau, traukdamas peilį.
Ketinau pirma griebti tą, kuris, sprendžiant iš vaizdo, turėjo vožtelėti man. Bet nesuspėjau. Smūgis, tamsa, nykstantis Liceros klyktelėjimas – ir nebūtis.