IrvidasŠis kūrinys buvo parašytas fantastikos konkursui, po jo paredaguotas:
Nunmurtas lėtai pasuko galvą kalnų miesto, paslėpusio vakaro saulę, link. Jo žvilgsnis su liūdesiu palydėjo paskutinį gęstančios gaisos spindulį, kūno receptoriai pastiro nuo užplūdusio šalčio bangos. Užslinkusios tamsos sąstingis palaipsniui užvaldė visą jo organizmą paskleisdamas po jį ramybės būseną ir kartu paleisdamas tarpžvaigždinį siųstuvą… Kiek jau šimtmečių Nunmurtas naktis iš nakties sėdi čia, apželdinto slėnio dugne, ant paskutiniųjų, dar nespėtų nugriauti, statybinių pastolių tarsi saugodamas tai ką sukūrė Žmogui, kažkada seniai atsiuntusiam jį į šią planetą pertvarkyti jos, ir žadėjusiam vėliau atvykti iš paskos. Kiek laiko kiekvieną naktį jis, vangiai pakėlęs savo snukį, smeigia jį į patekėjusį mėnulį ir pražiojęs narus skrodžia nakties tylą širdį draskančiu kauksmu, vėl ir vėl siųsdamas signalą – ŽMOGAU, VISKAS PARUOŠTA. PARUOŠTA! Kažkada buvusi negyva planeta pakeista. Medžiai, krūmai, žolė, vanduo, oras... Miestai... Nunmurtas apžvelgė žemrausius biorobotus sustingusius nakties šaltyje. Jų virtimo susisiekimo priemonėmis procesas beveik baigtas. Viskas baigta... Seniai baigta... Telikę keli potėpiai, kuriais Nunmurtas su pasimėgavimu nuolat tobulino savąjį pasaulį kaip kad koks tapytojas vis taisydamas kažką paveiksle, siekdamas idealo, suteikdamas visam kam dar didesnės gyvasties, grožio... Bet ta kelis šimtmečius trunkanti vienatvė... Šauksmas į tylą, tarsi kokio vienišo vilko staugimas mėnulio šviesoje. Nunmurtas švelniai iššiepė nasrus, pagalvojęs, kad kuo toliau, tuo labiau nejučia tampa panašus į tą, kažkada gyvenusį tolimojoje Žemėje, gyvūną. Bet jis nėra vilkas, nėra šuo, jis tiesiog yra tai, kas skirta paruošti, sukurti ir sulaukti. Sulaukti to, kas perims viską ir naudosis. Tačiau viskas veltui. Bėga šimtmečiai, ir vienintelis atsakas į jo šauksmą – tyla. Tyla ir tuštuma. Niekas neskuba apgyvendinti šios naujai atgimusios planetos, tarsi visoje visatoje Nunmurtas būtų likęs vienas. Težiba žvaigždės naktį, mėnulis su savo palydovais praskrodžia dangų gamtos nustatytu ciklu, saulė dienomis nušviečia planetą vėl ir vėl, sodriai maitindama šviesa augalus ir patį Nunmurtą. Metai slenka, sukasi šimtmečiai, o jo nėra. Žmogaus nėra...
Nunmurtas neskubėdamas apžvelgė slėnį, kurį pasirinko šio vakaro ryšio seansui. Mintys nuklydo toli toli, kartu aprėpdamos ir visą jo sutvertą pasaulėlį. Vardan ko viskas sukurta? Kokiam tikslui? Kai žmonės atsiuntė jį į šią planetą, čia tebuvo beorė erdvė ir akmenys, rusvos uolos ir dulkės, smėlis. Jokios gyvybės ženklų. Nunmurtas – jis paprasčiausias biorobotas, tačiau kartu begalo sudėtingas mechanizmas. Jis viską čia pakeitė. Ėjo metai, šimtmečiai, atsirado atmosfera. Su laiku pagaminti robotai iš žmonių įduotų Nunmurtui medžiagų susintetino sėklas, užželdino planetą. Atsirado miškai, žolynai, gėlės, upės, ežerai. Lėtai kito klimatas, tapo tinkamas gyvybei. Nunmurtas pasiremdamas jo smegenų gelmėse žmonijos užprogramuotomis tūkstantmečių žiniomis pastatė miestus, įkūrė visą infostruktūra. Ir štai planeta išties paruošta apgyvendinti. Tie kas jį atsiuntė gali tapti pilnateisiai planetos šeimininkai. Gali tiesiog čia gyventi. Tačiau niekas neatvyksta. Kiek Nunmurtas bekvietė savo kūrėjus, iš kosmoso jokios žinios. Nieko. Tuštuma. Kas yra pasaulis be žmogaus, be visos žmonijos? Nunmurtas kad ir kaip stengėsi nepajėgė atsakyt sau į šiuos klausimus. Jo smegenys, užprogramuotos pakeitus planetą sulaukti žmonių ir įteikti raktus nuo jos, kartu perteikiant visą įdiegtą patirtį, jos tiesiog negalėjo suvokti – kodėl, kodėl niekas neatsiliepia, kodėl visa tai ką jis sukūrė tiesiog gali būti niekam nepanaudota, niekam nereikalinga. Visata, gamta, būtis, nenustojamas tekėjimas savaiminių reiškinių, tekėjimas tiesiąją, tekėjimas spirale? Egzistencijos grožis? Grožis laukinės gamtos, nesubjaurotos jokio įsikišimo iš šalies? Nuostabus buvimas, tiesiog buvimas to kas yra ir bus – bus kol egzistuos. EGZISTAVIMAS. Visa kas yra savaime, visa tai - egzistavimas. Nunmurto planeta, sukurta būtis, visa tai be žmogaus? Kam visa tai? Kai nėra kas įvertina, grožisi. Kai nėra ir viso kito - juoko, meilės, jausmų, minčių, tvėrimo, klegesio, bendravimo šurmulio – viso to ką žmogus įneša į gamtą, į pasaulį su savo atsiradimu, pliką egzistenciją pakeisdamas į būtį. Tiek nuostabaus, tiek gražaus, savito. Pasaulis be žmonių? Nunmurto sutvertas pasaulis, pasaulis apskritai. Kas yra pasaulis be viso to? Nunmurtas vėl ir vėl perskrodė tylą beviltiškumo kupinu šauksmu... Bet... kartu be žmonijos nėra ir karo, bado, negandų? Nėra nenusakomo blogio, kuris nuolat seka paskui ją. Keista būtybė žmogus. Niekas kitas nesugeba taip derinti kūrimo ir griovimo pradų. Niekas. Žmogus gali per kelias minutes sunaikinti tai kas kurta šimtmečius, ir kurti tai kas greičiausiai bus vis viena sunaikinta, negailėdamas tam nei jėgų, nei laiko. Žmogus sukūrė filosofiją, iškėlė religiją, mokslą, menus. Tūkstantmetės kultūros, sekusios viena po kitos... Ir čia pat nenusakomo žiaurumo karai, genocidas, kankinimai, mirtis, ginklai, bejausmiškumas, beprasmis godumas... Žmogus gimdo žmogų, žmogus žudo žmogų. Tveria... Naikina... Beprasmybė... Munmurtas susigūžė pažvelgęs giliau į savo užprogramuotos pasąmonės gelmes. Tiek daug blogio istorijos tėkmėje, tiek daug... Žudikas, suvarantis peilį aukai į širdį vien dėl vargano skatiko, vaikas, žudantis savo tėvus dėl nesveiko troškimo pasijusti galingesniu, viršesniu už tuos, kas jį pagimdė, diktatorius pasiunčiantis myriop milijonus vien dėl to, kad jų plaukų spalva kitokia nei jo... KARAS. Nenusakomo mąsto žudynės vien dėl to, kad klestėtų ginklų pramonė, kad kažkas lobtų kitų sąskaita. Žmonijos istorijoje seniai jau pasibaigė laikai, kai žmogus žudė tik dėl to, kad išgyventų. Natūrali atranka vardan maisto seniai nutrūko, ir žmogus palaipsniui ėmė naikinti vardan naikinimo, vardan galios pajutimo, vardan pinigų, vardan pačių žiauriausių savo instinktų. Kas gali pateisinti Hitlerį, Staliną, Pinočetą*, kitus žmonijos išgamas, kurių kiekvienas įsigudrino žudymą paversti menu, kankinimus – palaima? Pajungę savo valiai silpnavalius ir bailius, jų rankomis pasėjo mirtį aplink save, išliejo ją kaip kad išsilietų lava iš galingo ugnikalnio, kaip ištrykštų nenusakomos jėgos srovė iš susprogdintos užtvankos. MIRTIS, BAIMĖ, SIAUBAS, NEBŪTIS. Tai palaipsniui tapo neatsiejama žmonijos dalimi. Ir galų gale paskutiniai žingsniai - jos kritimas į bedugnę pasukus pilno susinaikinimo keliu, suniokojus visą savo aplinką, negrįžtamus gamtos žlugimo procesus atsukus prieš patį žmogų. Totalinis atšilimas, ozono skylės, nykstantys gyvūnai, augmenija. Visa tai tapo katastrofa ėmusia naikinti pačią žmoniją iš išorės, nes iš vidaus jau seniai nebuvo likę nieko žmogiško. Pasaulis be žmonių – pasaulis be viso šito? Be viso šito. Ar Nunmurto pasauliui reik VISO ŠITO? Ar reik?
Nunmurtas giliai atsiduso. Tuštuma. Šimtmečius trunkanti vienatvė. Ir tik tas begalinis užprogramuotas noras atiduoti save, savo žinias, turimą patirtį. Bet atiduoti kam? KAM? Tam kas turėtų atskristi ir įsukti vėl beprasmybės karuselę dar viename, šį kart Nunmurto sutvertame pasaulyje?
Ne ne ne, juk yra ir kita žmonijos pusė, visiškai kita!
Kažkada kažkas nusprendė, kad žmogus kilo iš Dievo. Nunmurtas pačiupo šią mintį kaip kad skęstantysis griebtųsi už šiaudo. DIEVAS. Dievas nežino blogio. Jis - tai Meilė, Žmogiškumas, Šiluma... Visa, kas buvo gražu žmoguje, visa tai kilę iš Jo – nežemiškojo Tvėrėjo. Motinos meilė kūdikiui, vyro meilė moteriai, gyvos būtybės meilė visam kas nuostabu. Jausmai, žmogaus troškimai kai jam reik kitų būtybių ir kai kažkam kitam reik jo pačio, jausmai verčiantys žmogų kalnus nuversti dėl idėjos, nuraškyti nuo dangaus žvaigždes dėl Meilės. Tai yra... Buvo... Kur dingo visa tai, kas per visus žmonijos būties tūkstantmečius vedė Žmogų į kažką pakylėto, skatino kurti poemas, muziką, dailę. Visa tai prapuolė? Dingo negrįžtamai? Pasaulis be žmogaus? Pasaulis be viso šito? Be to gero ką turėjo jis... ??? BŪTI ar NEBŪTI žmonijai pasaulyje? BŪTI ar NE?
* * *
Nunmurtas sukluso, pažvelgė į dangų. Žybsnis... Mažas, vis didėjantis ugnies kamuolys. JIS! Žmogus! Po tiek laukimo metų! Nunmurtas pagavo nurodomuoju spinduliu mažą besiartinančią žvaigždutę, nukreipė ją „Laukimo slėnin“ ir šuoliais nulėkė pasitikti... Pasitikti ko? Jau iš tolo pamatė nusileidusį laivą – tokį nedidelį, bet atskriejusį iš taip toli ir taip ilgai lauktą. Atsargiai pravėrė duris, pažvelgė vidun... Tarpžvaigždinėje kapsulėje suposi lopšys. Nunmurtas priėjo prie jo, pravėrė. Iš tamsos pasigirdo šniurkštelėjimas, vienas, kitas... ir tylą praskrodė dviejų kūdikių verksmas. Nunmurtas sustojo iš netikėtumo. Kūdikiai? Berniukas ir mergaitė. Galvoje viskas ėmė suktis nenusakoma minčių karusele, biotroninę širdį pervėrė nenusakomas jausmas. Žmogaus kūdikiai. Žmogus atsiuntė čia savo sėklas. Vaikai – tai dar neprirašytos knygos, visiškai tušti lapai, ištroškę žinių, pasiryžę mylėti ir būti mylimi. Vaikai - tai gėris... Gėris iš prigimties. Nunmurtas atsargiai pakėlė tuos du knirkiančius gumulėlius, pasiryžęs saugoti kaip didžiausią turtą, Žmogaus jam dovanotą turtą. Apsisprendimas atėjo žaibiškai – jis, Nunmurtas, bus tas Dievas, jis bus tas, kas išmokys naujai užgimstančią Žmoniją viso to kas geriausia, viso to kas gražiausia ir saugotina. Nebus jokių karų, nebus neapykantos, nebus prievartos, kvailybės. Nunmurtas pradės viską, ištrynęs menkiausius prisiminimus apie blogį, pradės iš naujo ir kitaip. Jo pasaulis nebus be žmogaus, bet jo pasaulis bus tiesiog gražus. Pasaulis ir žmogus bus kaip muzikinė simfonija, kaip naujo gyvenimo daina. Nunmurtas nusišypsojo ir nubėgo nešdamasis su savimi naujai atgimstančią viltį, žmonijos viltį.
Po konkurso pataisyta versija.
Irvidas Česaitis, 2009 m. gegužės 22 d., Vilnius
* Adolf Hitler (adapt. Adolfas Hitleris), nuo 1921 m. buvo Nacionalsocialistinės vokiečių darbininkų partijos vadovas („fiureris“), nuo 1933 m. kancleris. Po Paulo von Hindenburgo mirties 1934 m. kaip „Vadas ir kancleris“ tapo Vokietijos vyriausybės ir valstybės vadovu. Vokietijoje sukūrė „Trečiojo Reicho“ nacionalsocialistinę diktatūrą, uždraudė visas opozicines partijas ir persekiojo politinius priešininkus. Dėl jo veiksmų kilo Antrasis pasaulinis karas, kurio metu jo sprendimu sistemingai buvo atimtos teisės Vokietijos užimtose teritorijose esantiems žydams, o apie 6 milijonus jų bei kitų tautų žmonių sunaikinta koncentracijos ir naikinimo stovyklose.
Josifas Stalinas (tikroji pavardė Džiugašvilis, rus. Иосиф Виссарионович Джугашвили-Сталин) – Tarybų Sąjungos politinis veikėjas. Nuo 1922 m. balandžio 3 d. buvo komunistų partijos lyderis, nuo 1927 m. iki mirties faktiškai buvo vienvaldis diktatorius. Jo valdymo metu tikri ir tariami politiniai priešininkai buvo masiškai žudomi, o milijonai Tarybų Sąjungos piliečių ištremti į GULAG'o koncentracijos stovyklas. Per Stalino vykdytą prievartinę kolektyvizaciją milijonai žmonių mirė badu (ypatingai daug Ukrainoje ir Pavolgyje, Tambovo srityje).
Augustas Chosė Ramonas Pinočetas Ugartė (Augusto José Ramón Pinochet Ugarte; g. 1915 m. lapkričio 25 d. – m. 2006 m. gruodžio 10 d.) – generolas, Čilės prezidentas nuo 1973 iki 1990. Dar vadinamas Čilės diktatoriumi. Jo valdytoje Čilėje buvo imtasi politinio smurto - buvo nužudyta ar dingo daugiau kaip 3 tūkst. žmonių. Nuo represijų, persekiojimo, kankinimų, komendanto valandos ir cenzūros į užsienį pabėgo 200 tūkst. čiliečių, o slaptoji policija inicijavo bendrą Pietų Amerikos diktatorių operaciją „Kondoras“, kurios tikslas buvo jų valdomose šalyse žudyti disidentus.
