Gyvenimas tau pakirpo sparnus, Kad negalėtum pakilti, uždarė tavy Nuoširdžius žodžius, kad vėl netektu Skaudžiai nusivilti
Skausmas paliko suvargimo pėdsaką Veide ir sidabro gijas plaukuose, nieks Nežino kiek patyrei kol jausmų atrofijos Diagnozę sau priskyrei
Kai aš pirmą kart tave pažinau, buvai Jauna, naivi mergaitė tikinti, kad pasaulis Tau bus dosnus, kad žmonių žodžiai tik Tikri bus, bet atsimušei į šaltumo sieną, Skausmas paženklino kiekvieną tavo dieną
Tavo akis aptraukė liūdesio rūkas, tik Butaforinė šypsena tavo veide kitiems Suteikia tą melą, kuri nori visi matyti tavyje, Primesti šablonai kankino tave
Gyvenimiškos realijos paslėpė tave tylos Kiaute visad buvai ne tokia, kokia norėjo Matyt kiti tave, butaforinės etiketęs tau Lipdė jau nebebuvai savimi, nes per daug Buvo skaudūs žodžiai svetimi
Nieks nežino, kad prieš apkabindama Morfėją nurieda tavo ašara sūri, kai kalbini Naktį, kad pabūtų dar su tavimi
Buvai hedonizme paskendus, kad skaudžia Vidinę vienatvę paslėpt, nors dalelę ramybės Sau vienoje naktyje suteikt
Klupai ir kėleis tik viena, nes nebuvo rankos, Kuri iš sielvarto ištrauktų tave, nepasijuoktų Pajacai sudegusiam teatre, pamiršai viską, kai Skausme visad tūrėjai mane
klaidų yra daug, bet nesigilinsiu.
Ta draugė gal pati nemokėjo draugauti.Tikra draugystė reikalauja nuoširdumo ir dalinimosi.Juk niekas iš niekur neateina.
šitas eileraštis- tai didingas paminklas draugei. Nes paprastas paminklas- tai tik skulptūra, šaltas akmuo, nors ir gražus. O šitie žodžiai turėtų būti iškalti ant to paminklo, kad visi, kurie juos perskaitys, pagalvotų, ko vertas kiekvieno iš mūsų gyvenimas, kai gyvename tiktai sau ir tiktai dėl savęs. Ir kad žmonių, kurių gyvenimas tikrai yra prasmingas vis mažiau yra tarp mūsų...
Iš tikrųjų eilėraštis nuostabus. Prisiminimai dažniausiai lieka tik prisiminimai, bet su šiuo eilėraščiu jie liks kažkas daugiau. Skaitant atrodo, jog Tavoji draugė šalia, kartu su visais seka kiekvieną eilėraščio eilutę.. :)
aš manau kad drauge gali labai daug nužengti jei ji kurtu save is naujo, tokia kokia ji sawe nori matyti:)
tai butu sekmingas zingsnis:) siaip realybe nera tokia pikta, tik zmonems stinga emociju tvirtumu:) tai ir galima kazkaip pakeisti:) o siaip gili izvalga gywenimo...
Labai nuoširdžios eilės. Jūs savo draugę ne tik gerai pažinote, bet ir sugebėjote atskleisti ilgametę jos dvasinę būseną. Manau, kad Jūsų žodžiai suvirpintų Jūsų draugės širdį. Jie jai ir paskirti. O aš skaitydama šias eiles jaučiu Jūsų idėją: susvetimėjusioje visuomenėje žmogus pridengęs kauke savo sielos trapumą, bando kaip nors užsimiršti, bet taip ir lieka vienišas ir nesuprastas, nes minioje tėra tik viena būtybė galinti ir norinti paguosti.
Linkiu, kad Jūsų draugės pažįstami perskaitę eiles pažvelgtų į V.B. kitomis akimis.
Prasau reguoti i si eiliu, kaip apie prisiminima apie zmogu, kurio niekad nepamirsiu, nes daugiau tokios geros drauges tureti ir nepavyko. Yra zmoniu vertu, kad mes ju niekada nepamirstume...