Šis kūrinys buvo parašytas fantastikos konkursui.
Ropodamas per samanas kutenančias mano galūnęs, pastebėjau įdomios konstrukcijos baltas kopėtėles ant kurių tupėjo mąsliai į mane žvelgiantys padaras primenantis seniau buvusią gyvūnų rūsį, – „katinus“. Dar viena Hora teleportavosi į mūsų planetą, kuri kažkada buvo žinoma „Žemės“ vardu, kad susinaikintu, – piktai pamaniau ir norėjau nuropot atgal į savo urvą, o ją palikti sudoroti kitai Agregorinei lervai, bet vis dėlto atsisukau ir paklausiau:
– Kodėl jūs nuolatos taip darote? Negi jums negera gyventi savo šviesos, „gerųjų sielų“ planetoje, – Evane? Aš pats mielai susikeisčiau vietomis su tavimi, o ne bučiau įkalintas su visa savo praeitim ir prisiminimais šioje skorpiono išnarą primenančioje išorėje, mano pyktis priverstas tūnoti tarp chitininių šarvų, o tu neprisimeni nei vieno savo gyvenimo, nežinai, kaip malonu gyvent kūne, kurį gali valdyti: mintis, jausmus, pojūčius, – viską!
– Gyvename, kaip tuštumoje, ateitis be praeities mūs veda į nieką, į norą išnykti.
– Aš tik neseniai sunaikinau viena Horą, ji man suteikė šimtą metų gyvybės, tad grįžk atgal kol nepersigalvojau.
– Grįšiu, bet tu žinai kodėl mes tokios, kodėl pats toks esi, ir dėl ko mes baigiame savo egzistavimą pas jūs?
– Jūsų smalsumas jūs ir veda į pražūtį nors mūsų abiejų rūšys vis tiek išnyks, tad net jei tau papasakosiu visus prisiminimus, kurie mus kankina nieks nuo to nepasikeis.
– Prieš mirdama noriu žinoti viską, nes grįžus atgal aš čia vis tiek sugrįšiu ir sužinosi kodėl.
– Keistos jūs būtybės. Aš noriu šviesos, noriu pamatyti jūsų planetą, gal ten aš viską pamiršiu ir pavirsiu tokiu, kaip tu, bent gražios katiniškos išvaizdos.
– Ar sutinki, už tai, kad tau papasakočiau kas nutiko mums visiems mane teleportuoti į savo planetą?
– Sutinku, aš liksiu čia, o tu pamatysi, kodėl mes ją paliekame pasirinkdamos mirtį čia.
– Gerai, sužinosi, bet tai nepradžiugins kitų Horų, nes iki tavęs nei viena atėjusi į mūsų planetą nieko nesakė, jos pačios save mums, kaip pietus pateikdavo. Na, ką gi: viskas prasidėjo nuo to, kai žmonija priėjo masinio degradavimo ribą ir ėmė naikinti vieni kitus. Visi pasidalijo į „žudikus“ ir „aukas“. Mirusių žmonių – aukų sielos virto Horomis ir iškeliavo į šviesos ir užmaršties planetą – Evaną. Jos tūrėjo vieną privalumą prieš mus – gyveno pamiršusios viską be praeities, ramybėje neprisimindamos, kad tūrėjo žmogiškąjį pavidalą. O, mes žudikų sielos likome suniokotoje žemėje, kuri skendėjo amžinoje naktyje, tik reti pilki debesys priminė, kad čia kažkada buvo šviesa, švietė šildanti saulė. Aplinka visiškai pasikeitė nuo pirminės savo išvaizdos: kažkada buvę gražus medžiai virto korėtais akmenų stulpais, visą žemę dengė samanos. Kalnuose esantys urvai yra mūsų namai. Žudikų sielos tapo Agregorinėmis lervomis ir įgavo tokį pavidalą, kokį dabar mane ir matai. Nežinau kas visa tai padarė ir kodėl mes tokie tapome, mus kažkas nubaudė, bet kas nežino nieks. Mūsų bausme už žudymus – visų praeitų gyvenimų prisiminimai, aiškus visko prisiminimas, o jūsų bausmė – gyventi nežinioje, su ištrinta atmintim, gal taip buvo norėta jūs apdovanoti už tyras sielas, nežinau. Bet mūsų rūšys išnyks, nes jūs vis teleportuositės į mūsų planetą žudytis, o, kai jūsų nebus išnyksime ir mes visi, tad pabaigoje mūsų visų laukia tiktai išnykimas. Tai ką papasakojau galėsi grįžus joms papasakoti, nors nėra prasmės, kažin ar jau būdama ten prisiminsi ką tau sakiau.
– Po to ką sužinojau nematau prasmės toliau egzistuoti – sunaikink mane! Aš grįšiu į tą beprasmybės planetą tik tam, kad ten merdėti, kaip mes visos, mes net nekalbam tarpusavy, tad mano egzistavimas neturi jokios prasmės.
– Negi nori tapti dar vienu menuliu mūsų planetoje, kuriuo pavirsta kiekviena Agregorinės lervos sunaikinta Hora, kol įsivyraus visiška menulių šviesa.
– Gal tada pagaliau išnyksiu. Norėčiau pasilikti čia, man patinka tamsa, aš jos noriu.
– Aš tau turiu sandori: tu mane teleportuoji į Evaną, o aš tave sunaikinu, – gerai?
– Sutinku, pamatysi, kad čia pas jūs daug gražiau, gal dėl to mus čia ir traukia, nes tai vieta kur mes visos norim, nežinau net kodėl. Mes pavargom nuo šviesos.
– O, mes nuo tamsos!
– Gerai, užsiropšk ant kopėtėlių, o aš nusileisiu žemyn pas jūs ir tavęs palauksiu, – tarė Hora.
– Tiesa, o jūs turite vardus? Nes mes neturime.
– Ir mes jų neturime, bet tebūnie tau aš busiu Vendigo, bet tai juk dabar neturi jokios reikšmės. Užsiropščiau ant kopėtėlių, o ji liko mano planetoje. Patekau į šviesų tunelį, atsigręžiau dar pažiūrėti į ją, o ji jau buvo dorojama kitos Agregorinės lervos, nakties danguje nušvietė dar vienas menulis liudijantis apie jos mirtį. Norėjau grįžt atgal, bet nebegalėjau, – kopėtėlės išnyko ir likau teleportaciniam tunely. Prieš mane atsivėrė baisus reginys: milžiniškos smėlio kopos prie kurių buvo po kokoną primenantį bičių avilį – taip atrodė Horų namai. Visur akinanti šviesa, nemačiau niekur jo šaltinio. Smėlis, šviesa ir čia viskas ko nusipelnė buvusios gerųjų žmonių tapusių aukomis sielos, maniau rasiu čia rojų, o dabar noriu grįžti atgal, bet nebegaliu, nėra kam man padėti sugrįžti. Ropojau po šiltą smėlį, tai vienintelis Evano planetos privalumas – šiluma. Aplink nemačiau nei vienos Horos, vyravo tyla. Įsirausiau Į šiltą smėlį pasislėpdamas nuo šviesos, laukdamas nors vienos Horos pasirodant, kuri norės baigt savo egzistavimą mano planetoje, gal taip galėsiu grįžti atgal, nes tai ką išvydau mane nuvylė. Abi barikadų pusės buvo pasmerktos susinaikinti. Štai pasirodė keturios Horos, visai kitokio pavidalo nei mačiau savo planetoje, jos priminė manekenus: tūrėjo balta pastelinę, švytinčią odą ir juodas akis, tarsi dirbtina kažkada buvusio žmogaus kopija tik be lyties požymių, greit priropojau prie vienos iš jų.
– Tu nori i mano planetą? Teleportuok mane kartu su savim. Ji tylėjo, praėjo pro mane tarsi net nematydama jog aš į ją kreipiuosi. – Aš tave sunaikinsiu, – tariau jai. Vėl nieko, jokios reakcijos į mane. Jos nieko negirdi, todėl tarpusavy nebendrauja, ir tik nusileidusios į mūsų planetą atgauna pojūčius, o neištvėrusios to – žudosi. Jos merdėjo: tai vaikščiojo po smėlį, tai grįždavo atgal į namus. Aš joms buvau nematomas ir negirdimas. Tai mano pabaiga Evane, gyvensiu žudydamas jas kol neliks nei vienos ir mes busim paskutinieji išnykę. Kažkada buvo sunaikinta Žemė, žmonės, o dabar ir jų sielos...