Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Šis kūrinys buvo parašytas fantastikos konkursui.

Iš lėto aušo dar viena amžinybę trunkanti diena. Naktį padarų kūnai pilkšvai balti, o dienos šviesoje taps mėlyni. Ir vėl jie turės ilgam laikui sulįsti į savo urvus, kad nenusibaigtų dėl nepakeliamo skausmo, kurį jų odai ir kiautams teikė ta mėlyna šviesa. Tas skausmas daugiau ar mažiau buvo pažįstamas jiems visiems, jei dėl kažkokių priežasčių jiems nepavykdavo laiku grįžti į savo olas, o jei kas nesuspėdavo – žūdavo.

Mažasis marusis dar niekada nebuvo patyręs skausmo, mat jis gyveno tik tą vieną amžinybę trukusią naktį. Jau kuris laikas jis yra su senuoju elbinosu. Marusiai juos vadino amžinaisiais elbinosais ir, tiesą sakant, jų kažkiek vengė. Sklido gandai, jog jie atsimeną Saulę, gėles ir kažkokią Žemę, nors niekas nieko apie tai nebuvo girdėję, o ir amžinieji elbinosai niekada apie tai niekam nepasakojo. Marusis šią ilgą amžinybę trunkančią naktį leido kartu su senuoju elbinosu, kurį jis mintyse kažkodėl pavadino Keniu. Jam patiko būti su Keniu, jis nenorėjo trauktis nuo Kenio.

– Keni, – netikėtai išsprūdo marusiui.

Bet Kenis nė nekrustelėjo. Jis niekada neturėjo vardo. Galbūt tą akimirką elbinosas pagalvojo, jog mažasis marusis kalbasi su savimi. Bet kai marusis pakartojo šį kreipinį dar kartą, žiūrėdamas į jį, elbinosas krūptelėjo.

– Ką? – tyliai ištarė elbinosas Kenis.

Būtybės tarp savęs beveik niekada nesikalbėdavo, galima sakyti, jog kalba buvo jų kažkokia keista rudimentinė liekana. Marusis leido garsus tyliai švokšdamas, elbinoso balsas buvo džeržgiantis ir žemas. Jų leidžiamuose garsuose nebuvo jokių emocijų, bet vienas kitą jie suprato.

– Ar tiesa, kad jūs gyvenate labai ilgai?
– Chmmm... – sumykė elbinosas.
– Tarp marusių sklinda informacija, jog jūs prisimenate Saulę... Ar tu tikrai esi ją matęs?

Kenis ilgokai tylėjo, o skaisti mėlynoji šviesa kėsinosi tuoj tuoj užlieti visą mažytį padarų pasaulį. Virš jų galvų aplink kažkokią nepažįstamą planetą blyško asteroidai.

Pagaliau Kenis prabilo:
– Aš nežinau... Aš nesuprantu, iš kur tai... Negaliu to paaiškinti... Aš nežinau, patyriau tai ar tik įsivaizdavau, o gal tai tebuvo vienos nakties sapnas... Bet tas žinojimas mumyse, elbinosuose, dar tebėra gyvas... Kažkada viskas buvo kitaip... Mes buvome kitokie... Nors ne, gal ir tokie pat... Amžinai kažko besiilgintys, nerimstantys... – Kenis apsižvalgė ir įvertinęs, jog kitas elbinosas yra gana toli, tęsė toliau. – Esu įsitikinęs, jog kažkada anksčiau egzistavo Žemė, ir padarai joje net maitindavosi kitaip... Jiems būdavo skanu, ir jie mėgdavo kovoti.

Marusis nežinojo, ką reiškia „skanu“, mat visas jiems reikalingas medžiagas jie gaudavo per orą, kvėpuodami. Ir kovoti jiems dėl nieko nereikėjo – dar niekada niekam nebuvo pritrūkę oro, todėl marusis nustebęs žvilgtelėjo į Kenį.
– Čia galima daug pasakoti, – toliau tęsė Kenis, – ir aš nežinau, kiek čia teisybės, o kiek aš sugalvojau, ne viską ir aš pats suprantu. Sako, senajame pasaulyje buvusi labai svarbi meilė. Apie nieką nėra tiek legendų, kiek apie ją... Nors aš visiškai nesuprantu, ką omenyje jie turėdavo sakydami „meilė“. Aišku, tų nesuprantamų žodžių yra ir daugiau... – Kenis susimąstė.
– Kokių? – paklausė marusis, nors pajuto, kaip pirmieji mėlynosios šviesos spinduliai jau grybštelėjo jo nugarą.
– Na, kad ir draugystė, prasmė... – Kenis vėl nutilo.

Mėlynoji šviesa toliau laižė marusio nugarą ir jis turėjo labais stengtis, kad neparodytų savo skausmo. Nebeištvėręs marusis tyliai suinkštė.

Per visą savo ilgą egzistenciją Kenis krūptelėjo antrą kartą.
– Tau skauda? – Kenis buvo senas, jo kiautas kietas, ir mėlyniesiems spinduliams jis nebuvo toks jautrus. – Greičiau grįžk, atgal, į urvą.
Marusis norėjo dar ką nors išgirsti iš Kenio, dėl to jis net buvo pasiryžęs iki paskutinės akimirkos kęsti skausmą.
– Gerai, gerai, Šnypšti, – pasakė Kenis, – susitiksime po tūkstančių metų.

Marusis išleido kažkokį garsą, primenantį pasitenkinimą. Jis irgi buvo bevardis. Šitoje planetoje visi buvo bevardžiai. Bevardžiai marusiai ir bevardžiai elbinosai. Net planeta ir ta neturėjo vardo. Jiems nebuvo poreikio kalbėtis. Per visus tūkstančius metų dar nė vienas elbinosas nebuvo miręs, tiesa, jų nebuvo daug. Kiekvienas marusis savyje nešiojosi kiaušinį su kitu būsimu marusiu, kuris išsirisdavo pirmajam mirus. Naujasis marusis senojo marusio niekada neprisimindavo. Viskas, matyt, dėl pasikeitusių mitybos ir dauginimosi įpročių.

Netaręs daugiau nė žodžio Kenis nėrė į žalią augalų jūrą. Kadaise jis buvo robotas, tačiau evoliucijos eigoje virto organine būtybe, kurios kažkodėl vadinosi elbinosais. Dabar jo laukė tiršta vandeninga augalų masė, kurioje jis turėjo susisukti lizdą, mat dar niekas nebuvo pasiekęs šitos terpės dugno. Elbinosas Kenis kuriam laikui užmigs.

Marusis iš lėto atsitraukė nuo laiptelio į urvą. Susirangė, pasidėjo letenėles po galva ir ilgai ilgai žiūrėjo į urvo tamsą. Kelis tūkstančius metų.

Kai jie susitiko vėl, jiems pavojingas mėlynasis šviesulys jau buvo nusileidęs. Lyg niekur nieko jie toliau tęsė savo pokalbį.
– Ar tu dar ką nors prisiminei? – klausė Šnypštis. – Ar susapnavai ką nors naujo?
– O tu? – klausimu į klausimą atsakė Kenis. – Ar sugalvojai kažką, ar kas nors tau šovė į galvą?
– Ne, mano galva visus tuos tūkstančius metų buvo tuščia.
– O man atrodo, kad aš nieko nesapnavau.

Stojo tūkstantį metų trukusi tyla, kai galop marusis paklausė elbinoso:
– Kaip manai, ar mes žmonės?

Ir vėl tūkstančiui metų stojo tyla, kol galop elbinosas nenoriai burbtelėjo:
– Manau, kvaila šitaip manyti... Tie žmonės, žemė, kažkokia meilė – manau, tai tik fantazijos.
– Negali būti, – sušnypštė marusis. – Kažkas vis tiek turėjo būti prieš mus.
– Aš nesu tikras, – neviltingai sudžeržgė Kenis.
– Bet, bet kažkas vis tiek turėjo būti...
– O kas mums? Šnypšti, mes niekada nebūsime žmonėmis, mes, mes tiesiog kitokie... Ir mūsų pasaulis kitoks nei mano sugalvotasis. Gal ne toks tobulas ir gražus, gal net nuobodus, bet vis tiek... Mes niekada nesužinosime, kas slypi už tokių žodžių kaip meilė, nes visa tai aš sugalvojau, to nėra ir niekada nebuvo. Ir kam mums tai?

Šnypštis ėmė šniurkščioti nosimi.
– Be reikalo aš tau viską pasakojau.
Šnypštis nesiliovė.
– Na gerai gerai, žinau, kad kažkur uolose yra padaryti įrašai, tarp elbinosų sklinda informacija, jog ten kažkas iškalęs kažkokias reikšmes. Tie įrašai yra kitoje uolynų pusėje ir baigia apaugti vandeningomis žolėmis... Prisipažinsiu, man nepavyko jų perskaityti.

Abu jie leidosi į kelionę, Kenis plaukė žolėmis, Šnypštis ropštėsi uolomis. Keliavo jie ilgai, kol galop jiems pavyko pasiekti tuos uoloje iškaltus įrašus. Vienas jų buvo: „meilė – prisirišimo, atsidavimo jausmas kam nors“. Tačiau ir Šnypštis užrašo perskaityti nemokėjo. Jie abu ilgai stovėjo bejėgiškai nuleidę galvas, kaip ir pirmojo jų susitikimo metu.

Tekėjo mėlynasis šviesulys. Štai jau pirmieji spinduliai ėmė laižyti Šnypščio nugarą, bet Šnypštis niekur nesiruošė trauktis.
– Kodėl tu nebėgi slėptis? – paklausė Kenis.
– Nejau tu nežinai, kad elbinosai gyvena amžinai, o marusiai tik dvi naktis?

Mėlyna šviesa vis intensyviau užliejo jų bevardę planetą. Pirmieji skausmo dygsniai ėmė siūti ir ir Kenio nugara, tačiau Kenis nesitraukė.

– Nerk gelmėn, – sušvokštė Šnypštis. – Paskubėk.
– Negaliu palikti tavęs vieno, – pratarė Kenis.
– Kodėl? Juk tai natūralu. Mes gimstam, gyvenam ir mirštam vieni.
– Žinai ką, Šnypšti, aš sugalvojau, mes galime įvardinti šią planetą...
– Planetą? Ar nemanai, kad ji kur kas didesnė, Keni, ar nemanai, jog pasaulis nesibaigia mano uolomis ir tavo pelke, Keni? ... O galbūt kažkur net gyvena žmonės, galbūt jie pasikeitę, galbūt jie kitokie, bet daug ko galėtų mus išmokyti...
– Planetą, Šnypšti. Manau, jog reikėtų ją pavadinti tavo vardu – Šnypštuko planeta.
– Kaip manai, ar tai pakankamai tikslu?... – marusis dar turėjo jėgų abejoti.
– Kodėl gi ne? ... Manau, kad Šnypštuko vardas šitai planetai yra visai tinkamas.
– O kaip pavadinsime mėlynąjį šviesulį, Keni? ... Manau, jog Kenio saulė irgi skamba neblogai. Ką?

Mėlynasis šviesulys juos laižė vis įnirtingiau.
– Baik taip juokauti, Šnypšti...
– Ne, ne, Kenio saulė, manau tikrai gerai skamba.
Kenį raižė skausmas, bet kartu jam niekada dar nebuvo taip gera.
– Aš dar noriu tau pasakyti, jog tu nepaprastas svajotojas, Keni... Tavo pasaulis toks...

Tai buvo pirmasis elbinosas numiręs Šnypštuko planetoje po Kenio saule. Pirmasis elbinosas Kenis, kurį pasiekė dugnas.

2009-05-21 09:13
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-09 21:32
Nuar
Vertas dėmesio. Pilnai atitinka konkurso reikalavimus. Vis tik žemė išliko tokia pati: gyvenimas ir mirtis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-10 18:49
Dvasių Vedlė
Tai nebuvo darbas, kuris man įsidėmėjo. Kai padėjau vertinti, turėjau daugelį dar kart peržvelgti, kad prisiminti, kas ten per kūrinys. Šitą žiūrėjau net kelis kartus. Net nežinau, kas man čia nelipo. Tiesiog nebuvo kažko, ką būčiau įsidėmėjus.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-10 10:39
MJ2X11
Keniškas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-10 05:54
omnia_mea
Nuoširdus, bet pernelyg naivus tekstas, negelbsti net aiškus siužetas ir potekstė.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-05 00:50
EyesTrueDe_Lies
Vienas geriausių darbų...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-27 18:21
Damastas
"..Susirangė, pasidėjo letenėles po galva ir ilgai ilgai žiūrėjo į urvo tamsą. Kelis tūkstančius metų.
Kai jie susitiko vėl, jiems pavojingas mėlynasis šviesulys jau buvo nusileidęs. Lyg niekur nieko jie toliau tęsė savo pokalbį..."
Truputi primine anekdotus apie estus :)
Nors logikos nedaug, bet uztai yra grazi pagrindine mintis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-22 21:32
shio
man irgi :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-22 19:32
Valdovė
Labai gražu.Man tikrai patiko.:))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-22 17:09
shio
čia panašiai kaip su Mike melagėliu :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-22 15:24
shio
panašiom aplinkybėm mirė chuanas ir marija... :(
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-22 15:22
krou
mes ne dievai, atvirai kalbant. bet abu kartu nichuja sibė, aišku.
a, tiesa, pamiršau - NUVYTAS MIRĖ
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-22 15:17
shio
dėkingas, jei norisi, tai ir darykite ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-22 15:16
krou
eugėnijus reinas. abso;liutus, dieviškas autorius. šiis toks nuostabiakas, nu ant tiek kadf net NUVYTASM paskambint noris
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-22 15:15
shio
ma kažkaip sunku suprasti Jūsų mintį, gerb. Rou, būčiau dėkingas, jei išskleistumėte plačiau... atrodo, manęs laukia daug gražaus laiko Žemėje, Tu man galėsi priminti savo garbius ir mylimus autorius idant aš priartėčiau prie angeliškai žmogiško Tavojo pavidalo. ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-22 15:14
krou
man panika - reikėjo pasaskyt taio
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-22 15:13
krou
Žoržą
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-22 15:12
krou
aš negaliu prozos skaityt vabščė. aš labai labai mylėjau nu ir myliu aišku ir gerbiu visokeriopai Džoną Foulzą - fasktiškai esu eruditas Jojo atžvilgiu - ir vis dar... prancūzų leitenanto moteris.. na, guli ties 80-uoju puswlapiu.. o.. kipšiuki, ar Tujen žinai na tipo tokį nuostabų (kaip aidas marčėnas - kuo jiedu nuostabūs - ogi vaizduote savąja nenormalia)
nu žodž aš jau nepamenu nuo ko pradėjau - priminjk man jeigu tau ne ZAPADLO
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-22 13:29
shio
ambicijų gal ir nėr, bet užtat kūjį turi :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-22 13:25
senobes graiku mitai
*mantaijeipaeiliuotjeipasisekataijauirpasiseka ir naktis užkart šviesi...
.... p
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-22 13:24
senobes graiku mitai
huj, neturiu ambicijos. ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
1 2
[iš viso: 33]
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą