Kaskart man užmigus,
Tu išuostai visas pakampes,
Pribarstai vėju dvelkiančių dulkių,
Pripildai kambarį drugelių giesmių
Ir vos pragydus aušrai išnyksti.
Tavęs nematau.
Dar nė kart nepavyko Tavęs pričiupti,
Bet visada jaučiu Tavo saldžiarūgštį kvapą.
Ir kartais vien to man pakanka.