Vėl. Šiąnakt.(2)

Pastebėjau, kad dabar su tavim lengviau kalbėtis, galiu pasakyti viską ir tu dėl to nepyksti. Tave dabar myliu labiau nei tada kai buvai šalia. Stebiuosi tavo sugebėjimu išklausyti. Ir ta tyla kuri jau spengia ausyse mane žavi, nes tik taip galiu išgirsti tave, tavo kvėpavimą... Na ir kas, kad tik aš vienas tave girdžiu, kad visi laiko mane bepročiu, jie to nesupranta.. Ne visi supranta dvasinį ryšį, tokį beprotišką kaip tavo ir mano. Tavęs nėra čia, bet tavo siela pasilikus manyje ir bus visada.
Pabuvęs Bažnyčioj nepasijaučiau geriau. Kaip niekad viskas virė viduj, o mintys vertėsi viena paskuj kitą. Sumaištis aplink mane ir manyje, kuo toliau, tuo sunkiau daros suprasti kas vyksta ir kur po velnių mano vieta. Išeičiau, bet kas prižiūrės Austėją? Mokykloje velniškai sunku, negaliu susikaupti, ir dar tas vaikiškas smalsumas kas toji panelė su blizgančia suknele, o vakarais su skraiste ant galvos. Ir kam to apsimetinėjimo, kam jo reikia žmonėms gyvenime.. Jei visi būtumėm tikri, mes būtumėm vienas kitam geresni ir turėtumėm daugiau ištiestų pagalbos rankų. Prisipažinsiu, bendrauti viskiškai nemoku, praradau tą dovaną ir pradėjau bijoti žmonių, jų abejingumo. Laikuj bėgant pats toks tapau. Abejingas ir atžarus. Skatinamas kitų pradėjau nekęsti ir  savęs, atsisakyti siūlomos pagalbos, kuri atrodė paviršutiniška ir netikra.
Praradęs draugą po draugo supratau, kad draugystė kainuoja beprotiškai daug. Kas atrodo normalu ir natūralu, pasidaro nesuvokiama. Pasitikėjimas, tiesa, nuoširdumas.. ar tai įkainojama? Ar galiu užsidėti kainą ant kiekvieno iš šių dalykų? Pas žmogų kaip parduotuvėje, telauki kada akcija, arba randi ko ieškai, tik su greitai pasibaigiančiu galiojimo laiku.
Įeidamas į klasę, išgirdau vėl kikenimą. Tą patį, kuris lyg baimė ar šaltis šiurpina odą ir verčia nusipurtyt, lyg taip eitų jo negirdėti. Sėsdamas į suolą nugirdau:
- Austėja, lyg oras, lyg vėjas gyvas – pasigirdo garsus juokas.
Stagiai atsistojęs pamačiau vienos merginos rankose jos nuotrauką, tada supratau kad tokią pačią nešiojuos kišenėj, norėdamas ją išimti, jos ten neradau. Tai buvo mano, mano nuotrauka! Žengdamas dideliais ir užtikrintais žingsniais, sugriebiau jos alkūnę, išplėšiau nuotrauką, ir užsimojau... Tačiau rankoje kurioje buvo Austėjos veidas, pajutau švelnumą, tai buvo ne ji, o ta mergina, ta keistuolė iš mano klasės. Ji laikė mano ranką stipriai suspaudus, visi aplinkui tylėjo ir žiūrėjo, lyg kokį filmą, trūko tik spragėsių.
Susirinkau savo daiktus, ir išėjau. Užtrenkęs duris, po kelių sekundžių išgirdau dar vieną trenksmą ir greitą batelių kaukšėjimą.
- Simai, dėl Dievo meilės, palauk! – pažnibždomis suriko ji.
- Dėl Dievo meilės?! Kur jis, kur jo sušikta meilė?? Iš vis, ką tu žinai, tu tokia pat kaip jos... Lygiai. Jūsų pokštas pavyko, išvarėt mane iš proto. Sveikinu!
- Aš nieko apie tai nežinau, prisiekiu. Niekada bučiau taip nepasilegus. Ir nebūčiau leidus joms, jei tik bučiau žinojus ką jos ruošiasi daryti.
- Prakeikta melagė! – sušukau, apsisukau ir pradėjau eiti.
- Stebiuosi, kad sugebi taip mylėt, Austėja turbūt yra pati lamingiausia mergina.
Yra yra yra, kartojau sau. Yra, bet ar buvo?
Papasakojau viską mamai, nežinau kodėl. Gal būt tai jau iš beviltiškumo, viskas tiesiog savaime vertėsi; nepasitenkinimas, pyktis, pagieža. Mama tylėjo ir klausės, nieko nesakė, tas buvo keista, bet man patiko. Man padėjo. Tikrai nenorėjau iš jos išgirsti nieko. Norėjau tik kalbėti, norėjau tik pasakyti.. Tris dienas nėjau į mokyklą, tris dienas keikiau viską kas yra aplinkui.
- Labas rytas, – prie laiptų kažko laukianti tarė Marija.
- Klausyk, atsiprašau kad rėkiau ant tavęs. Gal būt tu dėl to nekalta. Kas mažai tikėtina, bet dar vienerius metus reikės būti toje pačioje klasėje, taigi kaip nors.
- Dar vieni metai tau kančioje?
- Kodėl čia stovi? – nukreipdamas tėmą paklausiau.
- Tavęs laukiau, jau trečia diena, žinojau kad kasėje su manim nešnekėsi.
- Keista, kad dabar šneku.
Nuėjau, o ji atsilikdama keliais žingsniais ėjo paskui. Atidaręs duris, pirmą įleidau ją. Klasėje stojo nejauki tyla.
Niekas nepasakė nė žodžio, tik tylėjo, su pagiežos kupinais veidais.
- Man nusispjaut į juos, - tarė Marija. Galėtų būti visai be veidų, gal atrodytų natūraliau, - suprunkštė.
Tuo metu maniau, kad jai apie tai reikėtų patylėti.
- Gal nori eiti šiandien pasivaikščioti?, - nedrąsiai pasakė ji. Žinau vieną tikrai nuostabią vietą, kurią turėtum pamatyti.
- Na.. Šiandien esu tikrai labai užsiėmęs, - sulemenau.
- Suprantu... Nieko tokio.
Esu tikrai labai užsiėmęs? Kuo? Žiūrėjimu į vieną tašką nebent. Gerinimu rekordo kiek valandų galiu sėdėti ir nieko neveikti. Grįžęs namo tik tada supratau, kad gailiuosi, jog melavau. Bet po kelių savaičių mes sutarėm puikiai.
- Labas rytas, Marija.
- Labas Simai!, - pribėgus apkabino mane.
- Šiandien atrodai išties labai gražiai.
- Smagu, kad tau patinka mano suknelė, - nusišypsojo.
Dėvėjo ji baltą suknelę su ramunėm. Jis seniai matė tokį grožį. Geltoni plaukai glostė jos pečius. Pasidarė karšta, ėmė suktis galva, delnai pradėjo kaisti. Suvokė, kad kraustosi iš proto...
Tą vakarą nuėjom į tą vietą kur minėjo Marija.
      -  Pamaniau, jog būtų smagu jei supažindintum mane su Austėja, - šyptelėjo.
- Gal nereikia?
- Kodėl ne? Manai aš jai nepatiksiu? Mes gi draugai, paaiškink jai, jei dėl to bijai.
- Manau, kad tu jai patiktum, ir ji tikrai dėl nieko nepyks...
- Tai susitarėm. Kada eisim?
Visą kelią šnekėjome visokiausius niekus, tada kai priėjome gėlių parduotuvę Marija užtilo. Nupirkau Austėjai ramunių puokštę, tokią pačią kurią ji labai mėgo. Ėjome gana ilgai, kol priėjome kapinių vartelius.
- Kur tu eini? Kodėl mes atėjom čia? - išsigandus pasakė ji.
Nieko nesakydamas, sugriebiau jos ranką ir nuvedžiau prie Austėjos kapo. Marija stovėjo nejudėdama ir išsigandus dar labiau.
- Kokia ji graži... - pasakė Marija.
Padėjau ramunių puokštę prie jos nuotraukos paminkle. Suklupau, ir pradėjau verkti kaip mažas vaikas... Marija uždėjo ranką man ant peties:
- Ji nuotabi, Simai...
Jutau tik lengvą vėją. Mačiau kaip vėjas glosto jos suknelę, sukurdamas mažas bangeles.