Ant bekraštės virstu akmeninėm mintim,
Jos vis gyvos – suprast, ką užmerkęs laikydavau,
Apsivėmęs gyvenimo suodžiais, užmigt negalėdamas,
Lyg išpurvintos valkatos pėdos slenku. Išgalvotom grindim.
Daiktas pamestas, šiukšlėm apaugęs. Guliu,
Ar kvatoju bjauriausiu balsu. Išsigandęs, nestodamas,
Lyg suvaręs sau peilį į dūšią ir traukti iš ko neturėdamas,
Tik artėjančiu tuneliu juodu ištirpusiu. Bėgti. Bėgt. Negaliu.
Išsiviepusios šypsenos plyšta. Nenoriu. Žinau.
Žodžiai virtę nesąmonių teatrais subirę ir skurstantys,
Aš sudeginčiau juos... Bet uždegsiu save... nusisukdamas,
Skiedros tiesiai į veidą, lyg paukščiai, kuriuos išgirstu. Nematau.
Kaltės rankose žydi žiedais. Jie bespalviai, bekvapiai,
Jie išalko aušros. Jie ištroško vandens. Bet lai dega ir sudega,
Nusilaužę sparnus. Nusidraskę nuskurdusius žiedlapius mylimus,
Aš turiu tas rankas.
Išgalvotas grindis liečiančias,
Kaltėmis slinkt negalinčias,
Skiedrom laužo subyrančias,
Ir sparnais nepavirtusias...