Uodų būriai tarsi į karą ruošiasi,
Ir pievos žiedais naujais, įvairiaspalviai puošias.
Šviesa tokia graži kaip niekada,
Tarsi regėčiau ją prieš žemę šią paliekant.
Ir jausmas kirba man krūtinėj,
Mažoj, galbūt dar per mažoj.
O mintys ten kažkur, kažkur kely,
O aš čia stoviu nebylus ir toks ramus kaip niekada.
Tikriausiai ryt ryte mane vėl aplankys šalna,
Pakirs ji viską, ir nieko nebeliks,
Kaip dūmas išgaruos viltis mana.
Ir lauksiu vėl kol ji taku, taku be pabaigos atklys.