Melas

Tavo akyse -
              nykių šėšėlių žaismas,
Širdis -
              maurais apaugusių svajų bedugnė
Ir aklas jausmas manyje -
                neleidžiantis užverti durų...

Kažkur tarp čia ir ten
Stovi mano kūnas,
O diemedžio šakny -
Bespalvė siela šiugžda...

Mano siela...
O tavoji?...

Stovim ant begėlio dugno...
Neliko jau mūs jungiančių ribų.
Tik šnabždanti tyla kartoja:
          „likai viena, brangioji..... „