Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







<... >
    -O tu visada būni ne tik subjurusios nuotaikos, bet ir užsisvajojusi?
  -O ką, gal šiame pasaulyje draudžiama jaunoms merginoms pasvajoti?
  -Ar aš taip sakiau? Aš tikrai nemanau, kad blogai yra leisti savo pasąmonei nuklysti į vaisai kitokias lankas, aš tik klausiau ar tu tai dažnai darai. Ir prašau tavęs, nekalbėk šitaip šiukščiai su manimi, juk aš tau nieko blogo kol kas nepadariau, - jis taip mielai nusišypsojo, kad tuo momentu aš ištirpau sofoje.
  -Kol kas?
  -Juk niekada negali žinoti, kada įskaudinsi kitą žmogų, nebent tai jau esi suplanavęs. Tačiau mano galvoje jokių piktų kėslų dar nėra. Tikiuosi, kad ir nebus.
  Jis buvo toks žavus bei taip mielai ir protingai kalbėjo, kad daugiau nebepajėgiau taip atšiauriai su juo bendrauti. Nusimečiau savo nematomą subjurusį šydą ir leidau sau įkvėpti gaivaus vakaro oro, sklindančio pro atvirą langą. Staiga pastebėjau, kad aš ir Nojus kambaryje likome vienu du. Jo tankus kvėpavimas jautėsi vos už poros centimetrų nuo mano kūno ir mane tai keistai paveikė. Aš šiek tiek atitolau nuo jo ir tai pastebėjęs jis tik tyliai ir maloniai nusijuokė. Mes tylėjome. Tačiau tai nebuvo viena iš tų nemalonių akimirkų, kai vaikinas ir mergina nebeturi vienas kitam ką pasakyti. Tai buvo ta akimirką, kai mes susimąstę stebėjome saulėlydį per atvirą Elzės svetainės langą, pro kurį puikiai matėsi, kaip didelė ir raudona saulė leidžiasi į jūros gelmes.
  -Gražu, - garsiai susimąsčiau ir priėjau prie lango. Norėjau iš arčiau pamatyti tą nuostabųjį Dievo kūrinį- saulę.
  -Tikrai pasakiška, - pridūrė Nojus. Jis vis dar sėdėjo ant sofos krašto ir aš jaučiau kaip jo žvilgsnis įsistebeilijęs į mane.
    Tą akimirką, kai mes dviese buvome vakaro dangaus apšviestame kambaryje, aš pajaučiau dar man nepažintą jausmą. Tai buvo ramybė, laimė, keistas susižavėjimas ir dar daug kitų malonių jausmų susimaišę į vieną. Gera. Tada tikrai buvo gera ir aš supratau, kad šitaip gerai dar nesijaučiau nuo to laiko, kai atvažiavau į Svantoną. Aš žinojau. Aš tikrai tada žinojau, kas mane paveikė.  Tai buvo Nojus. Jo būdas ir jo visa esybė. Jis kalbėjo lyg šmaikštusis filosofas, nebandantis niekam įtikti. Ir man tai patiko. Man patiko ir tai, kad jis akivaizdžiai rodė susižavėjimą manimi. Merginai tai iš tiesų yra labai malonus gestas iš vaikino pusės.
  Girdėjau, kaip jis keliasi nuo sofos ir prieina prie manęs. Nojus atsistojo šalimais ir žvilgtelėjo į didelę, rausvą saulę.
  -Ar gali būti gyvenime kas nors geriau, nei žinojimas, kad kiekvieną vakarą mes galėsime tai matyti ir jausti gairinantį vėją, užuosti jūros kvapą ir girdėti bangų mūšas? - mačiau kaip jo akyse atsispindi vakaro saulė. Jo gražūs žodžiai giliai paveikė mane ir visas tas peizažas tapo dar nuostabesnis, nei prieš keletą akimirkų.
  -Negali, - atsakiau ir apsikabinau save rankomis, nes vakaro vėjas tapo žvarbesnis nei buvo dieną.

  <... >

  Pakėliau galvą į viršų: dideliame dangaus plote plytėjo begalybės žvaigždžių, o tarp jų įsimaišęs ir jaunas mėnulis. Įkvėpiau gėlių kvapo ir garsiai atsidusau.
-Pasakiškas vakaras, - pradėjau kalbą, - o dar pasakiškiau atrodo naktyje žydinčios gėlės, - tai sakydama nužvelgiau Elzės gėlių darželį.
-Jeigu pasaka gali virsti tikrove, tai kokia tada yra jos pasakiškumo vertė? - bandė filosofuoti Nojus, einantis šalimais.
-Ne visada tikrovė būna pasakiška, Nojau, o jeigu ir būna, tai ar ji gali prilygti žmogaus sukurtam, neegzistuojančiam pasauliui?
  Mačiau kaip jis susimąstė. Tarp antakių atsirado kelios gilios galvojimo raukšlės, kurios vėliau vėl išsilygino.
-Negali, - pritariamai kalbėjo jis. - Bet tai, ką šį vakarą matėm pro atvirą langą, nebuvo sulyginama su jokiom pasaulio pasakom. Tai buvo per daug gražu, kad egzistuotų iš tikrųjų. Tačiau tai egzistavo. Ir tai buvo nuostabu.
  Visi jo pasakyti žodžiai buvo gryna teisybė. Tai ką matėme šiandien- buvo gražu. Bet tai buvo gražu tik šiandien, o rytoj tai vėl virs elementariu Dievo sukurtu dalyku- saulėlydžiu. Taip nieko jam ir neatsakiusi spardžiau pakelėse besivoliojančius akmenukus ir stengiausi apie nieką negalvoti. Tarp mūsų vėl tvyrojo tyla. Jauki tyla. Atrodė, kad nė vienam iš mūsų ir nereikėjo žodžių bendravimui. Užteko ir malonaus nakties vėjo, pučiančio šiaurės vakarų kryptimi, pelėdų ūkavimo ir mudviejų alsavimo.
2009-05-18 20:48
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-23 21:02
švo
Antrinu Šnekoriui dėl labai dirbtino pradžios pokalbio.

Visa kiti buvo palyginti harmoninga, bet pavadinimas buloj,a kad tai knygos ištraukau. Jei ta ištrauka buvo parinkta neatsitiktinai, tai darbo čia įdėta tikrai ne tiek daug, kiek būtų verta.

Laikyčiau šitai progreso, bet toli gražu ne tuo, kas išbaigta. Tiesiog per daug nereikalingų detalių.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-19 17:54
Šnekorius
Nežinau, kaip bus toliau, tačiau kūrinio pradžia nenudžiugino. Štai pirmas sakinys: "  -O tu visada būni ne tik subjurusios nuotaikos, bet ir užsisvajojusi?" nessuprantu kaip žmogus vienu metugali būti subjyrusios nuotaikos ir užsisvajojęs. Beje, dar ir visada visada. Palikta daug rašybos klaidų:vaisai> visai,šiukščiai > šiurkščiai. Na, kūrinukas, arba kaip Autorius teigia, kad tai knygos ištrauka yra tik paaugliškas pilstymas iš tuščio į kiaurą, begalinis vieno ir to paties teigimas. Bet pastangos matosi. Tad trys.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą