Užpykau

Užpykau, kaip sandeliuke uždarytas pykdavau
Ant visų kurie lietė, kalbėjo su manim,
Ir ant tų kurie to nedarė
Ant ko dabar pykstu? Tikrai ne ant savęs, tas neįmanoma
Žmogus negali savęs nekęsti, nebent savižudis,
O gal jis miršta iš meilės, jam pagailo savęs,
Kodėl tu nušokai? Kodėl mirė Jėzus?
Velniop jį mes jį nužudėm ir dar kartą nužudytumę
Ir kiekvieną dieną žudom, kada jis pagaliau mirs?
Laikas geriausias žudikas, reiktų jį pasodinti į cypę
Arba į elektrinę kėdę, bet laikas gydo
Geriausias vaistas mirtis, štai ir atsakymas kodėl nušokai
Ar išgijai? Tik išbalai, kraujas nuodai, tavo kūnas apsivalė
Ar radai? Aš radau, todėl ir pykstu. O ko ieškojom?
Paslapties už bažnyčios, kvailo meniniko parodos ir
Pasislėpusios universitetų sienose nepažįstamosios
Aš ją radau. Sušukau. Įvardinti jos neišeina
Geriausias apibūdinimas būtų „niekas“,
bet manau per didelė garbė jai taip vadintis
Užpykau, nes dėl jos žmonės kankinas
Pykstu, nes ji kaip vampyras maitinas