Pasimatymas

Šis kūrinys buvo parašytas fantastikos konkursui.

Šiandien, kaip ir kiekvieną kitą amžinybės dieną, kruopščiai perverčiu nelemties atvirukus – žavi kolekcija ir aš pelnytai ja didžiuojuosi. Ir mano kabinetas puikus: skaisčiai žydru aksomu muštas krėslas, tikras dix–huitième šedevras (taip pasakė kažkoks smulkutis vyriškis, lyg ir rašytojas, kulkos pametėtas iš Brazilijos), stalas raitytomis kojelėmis, arabeskomis austi kilimai ir spindintys veidrodžiai – galiu patikinti, jog viskas labai dera tarpusavyje, ir tokia mano nuomonė yra visai teisinga, nes toli gražu nesu linkęs į pagyras. Ir be abejo, čia tylu. Priešingai nei daugelis galvoja, nesu bruzdus ir triukšmingas, todėl manau, jog kiekvienas darbas reikalauja susikaupimo tam, kad būtų deramai atliktas. Tad atidedu į šalį  ir savąją kolekciją, ant stalo pasilikdamas tik pirmąjį dienos egzempliorių – naują, dar niekados nematytą.

Vaizdas atvirutėje, mano manymu, ganėtinai neskoningas ir jau tikrai visai nebauginantis. Mėlynas dangus (nepelnytai užimantis erdvėje daug vietos) su kažkokiais neaiškaus atspalvio trupinėliais, džiunglių žalumo ir painumo augalijos kilimu aptraukta žemė, ant uolos tupintis katinas arba katino pavidalo ledo skulptūra (labai nemėgstu, kai tampa sunku suprasti, kas vaizduojama) ir mašina su bjauria kauline uodega. Apverčiu atviruką ir perskaitau užrašą: „Pasaulis be žmonių“. Nors paprastai aš tiesiog įdedu naująjį vienetą į reikiamą skyrelį, kartais pasikviečiu ir autorių. Taip padarau ir šį sykį. Na, tiesiog surengiu lyg kokį pasimatymą, kuris įvyksta akimirksniu ir kurio dalyviai niekados nevėluoja.

Tad štai ji stovi prie mano stalo: aukšta, įsitempusi, išplėstomis akimis, smailus jos smakras nepaliaujamai virpa, burna pravira. Labas rytas, sakau. Pasidomiu, kodėl toks pasaulis ją baugina, neišreikšdamas jokio nepritarimo ar susierzinimo dėl tokio nelemties vizijos šiurpumo trūkumo. Visuomet stengiuosi išlikti mandagus.

– Nejaugi jūs nesuprantate? – sako ji įžūliai. – Taip, jeigu jūs nesuprantate, tada man čia bus tikrai baisu, nepaprastai baisu. Šis paveikslėlis tuščias. Įsivaizduokite, tas katinas nėra susidūręs su žmogumi, nėra lakintas pienu, jo palikuoniai nebus skandinti upėje. Katinas nėra girdėjęs apie žmogų, jis nejuto nei delno, nei kumščio. Tad argi galima jį vadinti katinu? Tai jau visai kitoks padaras, suprantate? Jo kailis kaip stiklas, jis plėšrus, pastabus ir jaučiantis savąjį pranašumą. Ir ten nėra nieko, kas apie mane žinotų. Net jūsų ten niekas nėra girdėjęs, nes jūs susijęs su mumis. Ir mes esame tas niekas, – ji liūdnai šypteli, – nerūpintis, nesvarbus, neegzistuojantis, bet daug nutuokiantis apie kitus. Nors nežinau, kaip galima ką nors nutuokti pačiam nesant.

– O kaip tas automobilis? – klausiu.

– Nejaugi negirdėjote apie Froidą? Mano didžiausia baimė buvo žūti autokatastrofoje, – jos balsas kimus, bet staiga ji žavingai nusišypso, kilstelėdama ranką su kruvinu laikroduku. – Beje, tai nutiko lygiai prieš penkias minutes. Manau, jūs turėjote tą žinoti.

– O antroji baimė – gyventi savo mirties akivaizdoje. Galėjote viską pasakyti paprasčiau, – kalbu ramiai ir aiškiai. Nemėgstu daugžodžiavimo, o ji per daug įsijautė ir tas man nepatiko.

– Ne. Antroji baimė – sužinoti, kad manęs taip ir nebuvo. Žinot, jūs man panašus į apgaviką, suktą turgaus pirklį, jūs iškreipiate mano žodžius ir sustumiate viską, ką aš pasakiau, į vieną pilką klaidingą sakinį.

– Aš tiesiog neperžiūrėjau medžiagos apie jus. Turiu gausybę darbo, – mosteliu ranka ir ji išnyksta.

Nesistebėkite tokia skuba, aš tikrai labai užsiėmęs ir negaliu švaistyti laiko visokiems plepalams. Jeigu leisčiau sau tinginiauti, viskas užtruktų dvi amžinybes. Apskritai, manau, man derėtų pasikviesti tą žmogėną kažkokia keista pavarde iš f raidės, kurį visi nuolatos mini. Gal taip būtų kur kas paprasčiau suprasti atviručių esmę, nes kartais iš tiesų būna neaišku, kas gi ten pavaizduota, ir jau tikrai ne dėl mano kaltės. Vis dėlto man tas žmogėnas atrodo pasipūtęs ir judrus, gal net koks buvęs muzikantas – to savo puikiajame kabinete jau tikrai negalėčiau pakęsti.

Atsidusęs dar sykį perskaitau užrašą: „Pasaulis be žmonių. “ Reikėtų apie tai gerai pagalvoti, idėja visai įdomi, nors pernelyg skubėti ko nors imantis nedera. „Pasaulio be žydų“ planas žlugo, tad dabar viską tektų daryti kitaip ir kur kas kruopščiau. Kaip jau sakiau, kiekvienas darbas reikalauja susikaupimo tam, kad būtų deramai atliktas. 

Vis dar susimąstęs paprašau, kad patarnaujantis velniūkštis atneštų man pusryčius – nederėjo pradėti dienos tuščiu skrandžiu. Velniūkščiui atridenus auksinį vežimėlį su lengvais užkandžiais, susierzinęs pastebiu, kad jo kostiumas suglamžytas, ir staiga, kaip jau seniai buvo nutikę, plyksteliu deginančia liepsna.