Egzempliorius

Šis kūrinys buvo parašytas fantastikos konkursui.

Žiurkiaveidis net keturlinkas krapštė nagu preparavimo stiklą. Rubuilis mindžikavo jam už nugaros, nedrįsdamas atkreipti į save dėmesį, nors putliose trumputėse letenėlėse vos beišlaikė sunkią ritę su informacine juosta. Galų gale Žiurkiaveidis garsiai ir nepadoriai kai ką pagalvojo ir dėbtelėjo į Rubuilį. Šis išsyk puolė kniūbsčias ir palietė kakta grindis kuo aukščiau keldamas tamsaus metalo ritę.

– Čia visi duomenys? – paklausė Žiurkiaveidis.
– Kiek pavyko surinkti – aistriai ir įtaikiai atliepė Rubuilis.
– Referuok, tik trumpai.
– Klausau! – vis dar įbedęs kaktą į grindis džiugiai ne pagalvojo o tiesiog sucipo asistentas – Egzempliorius rastas kube 1: 82: 412, atstumas nuo Primos 218 šviesgalakčių, organinės kilmės...
– Paprasčiau mąstant – nutraukė jo mintį Žiurkiaveidis – žvalgai rado protoplazmos gniutulą Epsilon ketvirtosios sąvartyne ir nusprendė, kad Organinių gyvybės formų tyrimo laboratorija neturi daugiau ką veikti, tik sukioti jų kvailas rites. Tęsk.
– Egzempliorius turi standartinius protoplazminiams būdingus organus, primityvią nervinę struktūrą, geba palaikyti kontaktą...
– Nejaugi? – nustebo Žiurkiaveidis.
– Gal „palaikyti kontaktą“ per stipru – apsigalvojo Rubuilis – jis geba įvairiais dažniais virpinti dujas, šiek tiek blogiau skysčius, bet juose greitai nustoja funkcionavęs, o jei dujų sudėtis bent kiek netinkama, tai sutrinka gyvybinės funkcijos ir padaras labai dergia. Nekoks vaizdas.
– Taip ir sakytum – primityvus organizmas, mąstymo gebėjimai neišvystyti.
– Mentoskopai rodo, kad jis mąsto, bet tik tyliai, sau pačiam.
– Pavyko nuskanuoti?
– Kažkokie beprasmiai mąstalai.
– Kur ir kieno pagamintas?
– Nustatyti nepavyko. Paskirtis taip pat nežinoma.
– Gerai. Kelkis. Duok šen tą bjaurią ritę, pasukiosim ką pripeckeliojo mūsų besmegeniai žvalgai.

<*>

... ir nakties vėjas gludina ašuotes, kaip neklusnius berniūkščio plaukus, ir skambina skustuvo ašmenim, taip tyliai, vos girdėti jo aštrumas, ir tu taip pat vos girdimas pavėjui, tik tiek, kiek užpučia tavęs į ryto brėkšmą kur pasilenkęs virš tarpeklio mėnuo subyra į skaidrias žvaigždes, nelyg žvakigalius, ir Nežinia Kas braukia rasą nuo ašuočių, lyg ašutinėmis paklodėmis užklotų guolį, ir Nežinia Kas tau į veidą žiūri, lyg ne akimis...

Jauti? Tarytum varna krankdama išlestų tau sėklides...

<*>

– Stop! Rubuili, atsuk atgal.

<*>

... varna...

<*>

– Taip. Prasmės nedaug. Kaip paskutinę frazę aiškina Minties Institutas?
– Dar nesikreipėme, nemanėme, kad svarbu. Labai sunku versti, paminčiui būtų „Primityvus atmosferoje skraidantis organizmas stipriai virpina dujas ir vartoja maistui reprodukcinius subjekto organus“.
– Siaubas. Visiškai degradavę. Kodėl jie leidžia primityviems skraidantiems organizmams taip daryti?
– Nenustatyta. O svarbu?
– Tikriausiai, ne. Pamintyk žvalgybos dalinio ataskaitą.
– Egzempliorius rastas kube 1: 82: 412...
– Epsilon ketvirtosios buitinių atliekų sąvartyne!
– Taip, taip. Egzempliorius vienintelis, panašių pavyzdžių neužregistruota. Aptiktas planetos 1: 82: 412: 3 orbitoje anabiotinės būsenos – užšalęs, sklendė metalo nuolaužų apsuptyje. Atšildytas. Funkcionuoja. Spėjamas anabiozės pradžios laikas – prieš ketvirtį galaktikos sūkio.
– Dar keli periodai ir būtų nepataisomai pagedęs...
– Tiek. Istorinė pažyma. Mąstyti?
– Reziumė.
– Taip... Tarpgalaktinių kreiserių stovėjimo aikštelė, iškelta dėl užterštumo, Mutacijų tyrimo stoties filialas, bet nieko įdomaus nerado, iškeltas, aha, prieš ketvirtį galaktikos sūkio, perduodant kubą Epsilon ketvirtosios buitinių atliekų sąvartynui, į 1: 82: 412: 3 vyko Asenizacijos tarnybos komanda. Žvalgai pastebėjo įtartinus organizmus, kaip manoma, parazitus, besidauginančius labai greitai ir galinčius užkrėsti kitas planetas, perdavė žinią tarnybai, ši savo darbą atliko. Tiek žinių.
– Kodėl negavome tų parazitų pavyzdžių? Neorganika?
– Priešingai. Bet jūs juk žinote kaip sunku asenizatoriams – Judėjimas už laisvą protoplazmos dauginimąsi, Visatos Skaidrieji, jei tik suuostų – tuoj vieni nemalonumai. O kad parazitai, nespės Galaktika nė tris kartus apsisukti, nuterš visas padoresnes planetas, tai jiems nė motais.
– Taip, taip. Aišku. – Žiurkiaveidžiui darėsi nuobodu – Dar kas nors?
– Biologai.
– Ką tie?
– Kaip visada. Organų struktūros, tarpusavio sąveikos, elektronų judėjimas neuronuose, amžius, ūgis svoris, t. t., t. t., reprodukcinė funkcija, informacijos perdavimas tarp individų dezoksiribonukleee...

Rubuilio mintys sumišo, jis pats iš gėdos pamėlynavo, o putlios letenėlės ėmė sukioti ritę pirmyn-atgal taip greitai, kad tik nagučiai mirgėjo.

– Aiškiau mąstyk! – neiškentė Žiurkiaveidis.
– Kad... aš nesuprantu, – šiaip taip išmintijo Rubuilis – čia parašyta, kad informacijos nešėją patikrinus laike nustatyta, kad jis replikuoja, jis re-a-plikuoja-sis... abiem kryptim...

Rubuilis rodydamas savo pagarbą ir sumišimą vėl puolė ant grindų ir įsikniaubė į jas.
Žiurkiaveidis pajuto kaip povilnis kyla piestu.
– O tu primityvus atmosferoje sklandantis organizme, garsiai drebinantis dujas ir siekiantis pavartoti mano reprodukcinius organus maistui! – lyg sau, lyg Rubuiliui su siaubu pagalvojo Žiurkiaveidis, neklusnia letena siekdamas ritės. – Abiem kryptim...

<*>

... ir ryto šnaresys toks realus, toks juntamas, lyg pėdsakai inversiniai per dangų nusidriekę nuo ten į čia, tarp čia ir ten tik balzgani takeliai, apčiuopiami, paliečiami, pareinančių iš ten į čia, kai vėjo šuoras gludina ašuotes ir Nežinia Kas švokščia žolėje, ir Nežinia Kas žvelgia tau į veidą, lyg subyrėjęs mėnuo, lyg tu pats...

<*>

Žiurkiaveidis padėjo ritę ant grindų šalia Rubuilio.
– Ar jūs apsikeitėte mintimis?
– Taip.
– Ką jis tau atskleidė?
– Nieko naujo. Jis klausė, kas laukia jo, kaip individo. Aš patikinau, kad jis funkcionuos daug daug Galaktikos sūkių, jei sutiks suteikti informaciją. Standartinis pasiūlymas. Jis sutiko, tik priėmė tai kaip bausmę – sakė, nesuprantąs už ką.
– Kaip bausmę... – aidu atkartojo mintį Žiurkiaveidis – Mes manėme, kad jis vienintelis egzempliorius. Bet, Rubuili, pasukinėk jo mentogramas dar kartą. Inversiniai pėdsakai. Laukimas. Nežinia ir viltis. Ir dar giliau – žinojimas. Jie grįš.
– O jei mes jį dabar...
– Abiem kryptim, Rubuili, abiem kryptim. Mes ten, ateityje, jau viską padarėme.
– Bet juk tai reiškia...
– Taip, Rubuili. Juose sudėta viskas. Jiems laiko nėra.
– Tai kame jis laukia? Jis sakė, kad lauks.

Žiurkiaveidis piktai atsuko Rubuiliui nugarą ir palinko prie mikroskopo.