Azaro kronikos. Elfų durklas (3)

Paknopstom išpuolėme iš miško. Pasaulis tarytum atgijo – žolėje smuikavo žiogai, čirškė paukščiai. Apsižvalgiau. Besileidžianti saulė sukruvino kalvotą slėnį. Kur ne kur mėtėsi apsamanoję didžiuliai akmenys, augo keletas medžių.
-  Ta taigi… - nutęsiau, - šešėlių tau čia tikrai užteks.
-  Nagi, - Bran timptelėjo gobliną už rankos. Šis atrodė visai netekęs jėgų, ant kaktos žvilgėjo prakaitas.
-  Nebegaliu, - suburbuliavo šis ir susmuko ant žemės. Mudu su Bran susižvalgėme. Rodos, abu mąstėme apie tą patį.
-  Palikim jį, - pasiūliau, - kelią iš miško radom, taigi mums jo nebereikia. Bandydami jį išgelbėt tik rizikuojam savo gyvybe. Šunims reikia jo, ne mūsų.
Bran linktelėjo. Šįkart net jai nesinorėjo rizikuoti.
-  Sėkmės, gobline.
-  Palaukit, - sušvokštė jis, - jūs negalit manęs palikti! Tik ne dabar...
-  Spėk ką būtent dabar mes darome, - irzliai atšoviau. – Eime, elfe. 
Bran nusisuko ir  buvo bežengianti šalin, bet goblinas sučiupo jai už apsiausto skverno.
-  Nepalik manęs, - jo žvilgsnis sukaustė magę, - jei man padėsi, nepasigailėsi, elfe, prisiekiu viskuo, kas man svarbu. Nebe reikalo mane vejasi  tos pragaro išperos. Turiu daiktą, kuris padės elfams laimėti, bet jei dabar mane paliksi, amžiams jo neteksit...
-  Neklausyk jo, Bran, - perspėjau ją, - jis skiedžia.
-  Prisiekiu, tai tiesa, - jis nuožmiai nudelbė mane žvilgsniu.
-  Braaannn, eime, - susierzinau. Mergiotė dvejojo. Jau ėmiau svarstyti apie galimybę ją apsėsti. 
-  Velniop, - tyliai nutarė ji. Pasilenkusi prie goblino apkabino jį per pusiaują ir padėjo atsistoti. Garsiai nusikeikiau. Ta merga klauso visų, tik ne sveiko proto balso.
-  Tu net nežinai, ar jis sako tiesą, - susierzinau, - mergiote tu...
Ji net nesivargino klausytis. Juodos akys žvelgė tiesiai, lūpos sučiauptos, šnervės išplėstos. Akyse rusenę žiburiukai suliepsnojo signaliniais laužais.  Pažinojau šią kvailą išraišką. Šimtaprocentinis užsispyrimas. Jei jau ji nusprendė, taip ir bus. 
-  ... silpnavalė, - piktai užbaigiau. Nesitikėjau, kad padės, bet šiuo metu tai buvo gražiausias iš visų mano galvoje besisukančių žodžių.
Jiedu jau buvo nutolę keletą metrų. Pasivijęs ją, susiliejau su kardu.

***
Saulė paliko šį pasaulį mėnulio globai, kur kas greičiau nei tikėjausi. Mes vos spėjome susirasti patogesnę daubą ir prisivogti nuo medžių šakų. Beje mėnulis savo pareigų nevykdė – aplink buvo taip tamsu, kad nepaisant nedidelio laužo, kuris įprastai būtų apšvietęs visą daubą, galėjau įžiūrėti keletą metrų nuo jo. Tamsa buvo tiršta, kaip košė.
-  Azara, - pašaukė magė. Ji sėdėjo ant nedidelio akmens, šalia buvo atremtas kardas.
-  Ko? – suniurzgiau.
-  Tylu kažkaip...
Užsigalvojęs net neatkreipiau dėmesio. Tylėjo paukščiai, tylėjo žiogai ir kiti gyviai, kurie mums įžengus skleidė visus jiems įmanomus garsus.
-  Negerai, - sunerimau, - ko gero, jie jau čia. Matai juos?
-  Nenusišnekėk, - purkštelėjo ji, - aš tave vos matau.
Mudu nutilome. Staugimo nesigirdėjo nuo pat tos akimirkos, kai palikome mišką. Deja, tuo mūsų bėdos nesibaigė.
-  Paklausyk, Bran, - greitakalbe išbėriau, - jie puola greitai ir beveik nepastebimai, bet jie vis dėlto tik gyvuliai. Puola iš nugaros, kimba į sprandą. Tad geriau jo tu jiems neatsuk. Nebent norėtum patikrinti, ar dantys tikrai aštrūs, - nesusilaikiau. – Nesu nė vieno matęs, bet girdėjau, kad ašmenys juo ima sunkiai. Tačiau nieks nesakė, kad jie atsparūs magijai.
-  Šmėkla teisus, - pasigirdo ramus goblino balsas, - verčiau smok jiems šešėliais...
-  Šmėkla, šmėkla daugiau nieko ir negirdėsi, - tyliai sušnypščiau, -  gal bent malonėsi pasakyt savo vardą?  Norėčiau žinoti, ką su malonumu pamatysiu pakratant kojas.
Akimirkai goblinas nutilo, po to nenoriai atsiliepė:
-  Hrabanas. Lordas tavo žiniai.
-  Apsaugok nuo tokių lordų mus viešpatie...
-  Tylėkit! – sudraudė mus Bran.
Tylus urzgimas. Po to dar vienas, kiek garsesnis. Galu gale įsijungė trečiasis, ir pasigirdo darnus trio.  Pabaisos neskubėjo pulti, slankiojo aplinkui ir tampė mums nervus savo alkanu urzgimu.  Taip prabėgo keletas minučių, po kurių visi jau sėdėjome lyg ant adatų. Galų gale demonams tai nusibodo ir vakarienė prasidėjo.
Šuolis ir po akimirkos demonas nutūpė tarp mūsų. Tik spėjau įžiūrėti ilgą, žvynuotą uodegą, ir po sekundės ta pati uodega trenkė, ton vieton, kur sėdėjo Bran. Taaaip, apie uodegą girdėjęs nebuvau... Akies krašteliu mačiau kaip iššauna Hrabanas. Tą pačią minutę tiesiai ant laužo nušoko kitas šuo, ištaškydamas nuodėgulius. Dauba paskendo tamsoje.
Aplink vyravo sumaištis. Girdėjau kaip nusikeikė Hrabanas, po to suriko iš skausmo. Pora kartu mane perskrodė uodega. Nieko nemačiau, tačiau mane su kardu jungė ryšys.  O kur kardas, ten ir Bran. Nušliaužiau, visai kaip aklas, sekdamas tik man vienam matoma gija. Dabar tikrai apgailestavau, jog nešvyčiu. Kardas gulėjo numestas atokiau į aukštą žolę. Ak, Bran... Optimistas vis dėlto aš.
Pasigirdo įniršio pilnas riaumojimas. Dar nespėję užgesti nuodėguliai pakilo į viršų ir ten susivienijo į nedidoką žiburį. Tamsa praskydo. Pagaliau Bran atsitiesė.
Vienam iš demonų sunkus akmuo buvo prispaudęs uodegą. Jis visaip bandė ją ištraukti, tačiau, nors šis ir klibėjo, daugiau nė krust iš vietos. Po žiburiu stovėjo magė, sugniaužusi kumščius. Iš tamsos išsirangė keletas juodų čiuptuvų ir šovė demono link. Viskas truko tik kiek ilgiau nei sekundę: čiuptuvai standžiai apsivijo stambų šuns kūną, sutraškėjo kaulai ir žvėris klaikiai užstaugęs nusibaigė.
-  Tau už nugaros! – surikau. Kitas šuo jau buvo įpusėjęs savo šuolį, kai jį pakirto strėlė. Didelės žalos ji jam nepadarė, tačiau bent jau sutrukdė užgriūti tiesiai ant elfės. Demonas sunkiai griuvo ant žemės. Jo šešėlis virptelėjo ir atgijęs apgaubė jį lyg antra oda. Žvėris išsižiojo, bandė suriaumoti tačiau negalėjo išleisti nė garso. Po kelių minučių jis nugriuvo, taip ir neįstengęs įkvėpti oro.
Čiupau kardą ir nuzvimbiau elfės link. Kažkur netoliese slankiojo dar vienas išpera.  Bran atsisuko į mane. Jos veide spindėjo susirūpinimas. Dar vienas blogas ženklas.
Nelėtindamas trenkiausi į ją. Galūnes nusmelkė senai pamirštas skausmas, akyse sumirguliavo. Jutau, kaip ji priešinasi ir rėkia, tačiau tik nustūmiau ją į tolimesnę sąmonės kertelę. Toji tamsa nebuvo šiaip sau. Mes buvom ne vieni, ir palyginus su tuo kažkuo, pragaro šunys buvo tik mieli žaisliniai pūkuotukai. Elfė nebuvo pasiruošus su tuo susiremti viena.
Smarkus smūgis iš nugaros parvertė mane ant žemės, tačiau šuolis nebuvo gerai paskaičiuotas, ir iš inercijos šuo nulėkė kiek toliau. Staigiai pašokau ant kojų ir sugniaužiau rankose kardo rankeną. Demonas jau šiepė man dantis. Stora uodega daužėsi į žemę, juodose akyse atsispindėjo žiburio atšvaitai. Didelė trikampė galva apžėlusi žvynais, jokio kaklo ir trumpos, stiprios kojos – tikras taranas. Pasipainiosi tokiam ant tako, ir iš tavęs liks tik šlapia vieta.
Demonas puolė, kėsindamasis man į gerklę, tačiau šastelėjau į šoną ir ašmenimis pakutenau jam nugarą. Neskaitant kelių prarastų žvynų, didesnės žalos jam tai nepadarė, o štai aš vos spėjau išsilenkti nuo jo uodegos. Šuo vėl puolė, tačiau šįkart aš tik šiek tiek pasisukau į šoną, pritūpiau ir rėžiau per pilvą. Vėl nesėkmingai – ašmenys giliau nesusmigo, o tik slystelėjo paviršiumi. Šuniui pasisekė geriau – viena letena jis krepštelėjo man šlaunį. Skausmas privertė judėti greičiau. Dar šuniui nespėjus atsisukti, aš kirtau. Pasisekė: stiprus smūgis pataikė tarp uodegos slankstelių ir ši raitydamasi  atsiskyrė nuo savo nešiotojo. Šuo suriaumojo ir aš negaišdamas laiko sutelkiau menkučius elfės raumenis paskutiniam smūgiui. Deja, šį kart kirtis nebuvo pakankamai stiprus - galva liko kur buvus. Šunį pribaigė iš tamsos iššliaužęs čiuptuvas: jis smigo tiesiai demonui į širdį ir, pervėręs visą jo kūną, išlindo kitoj pusėj.
Pasirodo nukišau Bran ne taip jau toli. Ką gi, tuo geriau jai.
Su palengvėjimu atsidusau. Širdis pamažu nustojo virpėti, įtempti raumenys atsileido.
Menkutė žiburio šviesa išgriebė iš tamsos netoliese pusiau gulomis išsidrėbusį Hrabaną. Ir šis susitikimas su šunimis, jam nepraėjo be pėdsakų – per krūtinę ir pilvą tęsėsi gilus trys rėžiai. Demonai gulėjo negyvi, tačiau tamsa neišsisklaidė, vis dar buvo velniškai šalta.
Staiga menkai apšviesta dauba dingo, prieš akis išniro veidas. Baisus ir tuo pačiu gražus – tamsiaodės goblinės, juodomis, kaip anglis akimis, plonomis lūpomis, neuždengiančiomis aštrių ilčių.  Balti plaukai raitydamiesi gaubė jos veidą, iš jų kyšojo didžiulės ausys, prismaigstytos įvairiausių auskarų.
Goblinų valdovė prabilo. Kalba man nebuvo girdėta ir skambėjo ji tikrai baisiai. Panašiai skambėdavo, kai keikdavosi Bran, įniršusi dėl kokio mano poelgio.
Juodos akys nemirksėdamos įsisiurbė į manąsias. Jutau, kaip kažkur toli, sąmonės kertėje, rėkia Bran, tačiau goblinės balsas skambėjo vis garsiau, nustelbdamas visus kitus garsus. Pamažu mano mąstymas lėtėjo, goblinės akys hipnotizavo, nepaleido, traukė vis giliau į save...
Tuo metu atsitiko du dalykai: paširdžiuose pajutau stiprų skausmą ir jau kitą akimirką elfė mane išspyrė iš savo kūno. 

***

Pamažu tamsa praskydo. Lėtai pramerkiau akis. Ryški šviesa jas skaudino, tad teko gerokai pamirksėti, kad apsiprasčiau. Tuomet jau buvo galima ir atidžiau apsidairyti.
Dauba atrodė, lyg po karo – žolė ištrypta, kai kur raudona nuo kraujo, daugybė išsibarsčiusių nuodėgulių, trys stambių demonų lavonai.
Kiek atokiau nuo jų, atsirėmusi į didelį akmens luitą, snaudė Bran. Visa sutaršyta, veidas murzinas, ilgi juodi plaukai pavirtę į neiššukuojamą kaltūną, drabužiai vietomis apdraskyti. Šlaunyje žiojėjo nedidelė žaizda. Taaip, palyginus, mes dar pigiai atsiėjome.
Niekur aplink nesimatė goblino Hrabano. Atidžiau apsižvalgęs, pastebėjau, jog trūksta ir maišo su mūsų atsargomis. Jei ne ši menkutė smulkmena, ko gero net būčiau apsidžiaugęs.
Nuzvimbęs prie elfės, surikau jai tiesiai į ausį. Ji staigiai pašoko ir apsimiegojusi pažvelgė į mane:
-  Nu? – suniurzgė.
-  Pabudome ir kelkimės. Goblinas pabėgo.
-  Ką tu sakai, -  ji tik plačiai nusižiovavo ir pirštais persibraukė per plaukus. Keiktelėjusi, perbraukė dar kartą bandydama juos bent kiek sutvarkyti. – Ir kodėl manęs tai nestebina, a?
-  Kelk užpakalį, elfe! Jis nusprendė panešėt mūsų atsargas už mus.
Magė pašoko ant kojų. Rankos vikriai prisegė kardą prie juosmens.
-  Jis sužeistas. Negalėjo nueiti toli.
Ji permetė akimis daubą. Žvilgsnis užkliuvo už demonų.
-  O žinai, jie ganėtinai nesimpatiški...
-  Nejau nepastebėjai to vakar?
-  Žvelgiant per šešėlius atrodo kitaip, - gūžtelėjo ji ir ėmė sunkiai kopti į kalvą. – O tu, - staiga prisiminė, - taip ir taikaisi manęs nusikratyti?
-  Apie ką tu? – susigretinau su ja. – Aaa.., jei apie tą įvykį, tai..
-  Dar šiek tiek ir jai būtų pavykę tave užvaldyti, - pertraukė mane Bran. – Pasekmės nelaibai džiuginančios -  amžinai tūnočiau kokioj sąmonės pakampėj ir būčiau priversta stebėti, ką tu išdarinėji su mano kūnu...
-  Kaip gali apie mane taip galvoti? – pasibaisėjau, tačiau mane išdavė veide sustingusi šėtoniška šypsena. Elfė tik piktai pašnairavo į mane. 
Nuo kalvos viršūnės atsivėrė nuostabus vaizdas. Visas slėnis panešėjo į banguotą žalią paklodę. Jis tęsėsi, kiek tik akys užmatė. Ir nebuvo nieko panašesnio į Alf‘Sigrą.
-  Po galais, - staiga elfė delnu tvojo sau į kaktą, - na ir nesiseka... – ji paspartino žingsnį galu gale išvaikydama dar išlikusi snaudulį.
-  Kas yra?
Ji stengėsi nežiūrėti į mane.
-  Manykim kad goblinui kojos jau nebeskauda.
-  Ir kodėl gi?
-  Maiše buvo diktono.
-  Na, dabar suprantu, kodėl jis rizikavo palikti mūsų malonią  draugiją, - atsidusau. – Gal jau ieškojai jo?
Magė tik papurtė galvą ir dar labiau paspartino žingsnį. Aplink riogsančių akmenų šešėliai virptelėjo ir susiliejo tarytum į vientisą šydą. Šis nebuvo, kaip įprasta šešėliui, priskretęs prie žemės – ne, jis sklandė pakilęs per keletą centimetrų nuo žemės. Magė vikriai užšoko ant jo. Jis pakluso jos rankom, lyg šilko gabalas,
ir,  jai įsitvėrus, sumetė raukšlę. Su neįtikėtinu greičiu jis pasileido per kalvas, nešdamasis kartu ir mano šeimininkę. Tik spėjau įsikabinti į kardą ir jau švilpiau iš paskos.