Ilgesiu vakaras varva
ir nerimo kibirkštys gęsta.
Blykšta skersgatvis margas
ir rudeninės gatvės
bėga, nubėga į tamsą,
iš miesto, į užmiesčio tylą...
Angele, tu mano ramstis
ir tyrumo šaltinis...
Gulsiu po medžių vainikais
ir plaukus dulkėtus paskleidus,
lauksiu auštančio ryto,
būsiu viską atleidus...
Angele, pametei sparną –
širdy jo šešėlis paliko...
Smilgos priglaudžia galvas
ant dirvožemio pliko...